Kad tokia iniciatyva yra itin žalinga, kalba ne tik žmogaus teisių organizacijos, bet ir medikai specialistai. Pagal ją moteris iškart laikoma mažiau savarankišku ir atsakingu žmogumi, nes 72 valandų terminas apriboja moters teisę spręsti pačiai.
Tokiu būdu teisės aktu siekiama parodyti, kad ji klysta ir savarankiškai negali priimti teisingo sprendimo. Iniciatyva neįvertina ir to fakto, kad moterys, prieš ateidamos nutraukti nėštumo, jau priėmė sunkų ir skausmingą sprendimą.
Be to, ketinimas apriboti moters teises prasilenkia su etika ir tai iliustruoja „gyvos“ istorijos. Viena iš jų, kai išprievartauta mergina sužino, kad smurtautojas be fizinio ir psichologinio smurto dar moters kūne „sudaigino“ ir savo sėklą. Jau vien ši žinia – akivaizdžiai nepakeliamas skausmas. Tačiau pagal naujos tvarkos kūrėjus, prievartos auka, atvykusi nutraukti nėštumo, bus pasiųsta „apsigalvoti“ ir visas 72 valandas toliau kęsti nesuvokiamas psichologines kančias.
Pagal naujos tvarkos kūrėjus, prievartos auka, atvykusi nutraukti nėštumo, bus pasiųsta „apsigalvoti“ ir visas 72 valandas toliau kęsti nesuvokiamas psichologines kančias.
Argi jau vien dėl to šie pakeitimai nėra žiaurūs ir neapgalvoti? Tačiau greta šios žmogaus nepriklausomumo ir visavertiškumo dilemos kyla ir kita – politinė, veidmainystės dilema.
Man, kaip teisininkui, teko dalyvauti rengiant Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektą, kurį vėliau užregistravo 7-ių Seimo narių (Giedrė Purvaneckienė, Marija Aušrinė Pavilionienė, Orinta Leiputė, Juras Požela, Julius Sabatauskas, Algirdas Sysas, Birutė Vėsaitė) grupė.
Tam, kad galėčiau prisidėti prie jo rengimo, teko gerai įsigilinti į šią problematiką. Skaičiau, rinkau duomenis, susijusius su reprodukcine sveikata, konsultavausi su specialistais, todėl galėjau dirbti rengiant įstatymo projektą. Įgytų žinių ir supratimo vedinas dalyvavau pilietinėje akcijoje „Už moterų teisę spręsti pačioms!“, kuri šių metų kovo mėn. vyko prie Seimo.
Šioje pilietinėje akcijoje taip pat dalyvavo gerbiama Rimantė Šalaševičiūtė. Ji buvo greta tų žmonių, kurie supranta ir pabrėžia, kad moteris turi turėti pasirinkimo teisę – gimdyti ar ne. Be to, ministrė priklauso Vystomojo bendradarbiavimo ir reprodukcinės sveikatos ir teisių parlamentinei grupei, kuri vienija 16 Seimo narių.
Nejaugi ministrei ankstesnė veikla ir siekiai yra taip paprastai nubrauktini? O gal įsėdus į kitas roges, kas nors verčia veidmainiauti prieš moteris, socialdemokratus, žmogaus teisių gynėjus, prieš piliečius, kurie mano, kad draudimas moterims apsispręsti pačioms yra žalingas.
Nepaisant visko, daug žmonių bei organizacijų, kurios kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją pateikdamos mokslinius argumentus, pasiremdamos tarptautinių organizacijų išaiškinimais ir rekomendacijomis, gyvomis istorijomis, vis dar tikisi, kad ši, išimtinai vien tik religiniais motyvais paremta iniciatyva, nesuvaržys šalies piliečių teisių.
Juk ministrai turi tarnauti žmonėms, negalima iškelti vienos ar kelių grupių interesų aukščiau žmogaus teisės pasirinkti, kaip jam gyventi savo gyvenimą. Todėl žmonės tikisi, kad, siekiant apginti moters teisę į savo kūną, nereikės pilietinių akcijų perkelti prie ministerijos. Gal vis dėlto neprasidės raganų medžioklė, prikalant moterį 72 valandom prie kryžiaus? Dar turime vilties.
Artūras Rudomanskis yra Tolerantiško jaunimo asociacijos valdybos pirmininkas
