Įvairiuose sveikatos sistemos planavimo ir tobulinimo dokumentuose visuomet siekiama pabrėžti, kad Lietuvos sveikatos sistemos centre yra pacientas. Remdamiesi šia samprata visi suprantame, kad skurstantis, neadekvačiai apkrautas, neturintis pakankamai galimybių kelti kvalifikaciją sveikatos sistemos specialistas negali užtikrinti efektyvaus ir profesionalaus ekspertinio darbo su pacientais.
Lietuvos medikų sąjūdžio iniciatyva, apjungusi tarsi Baltijos kelias šalies piliečius, sugrąžino viltį, kad sveikatos sistemos gaivinimas ne tik gali, bet ir privalo būti vykdomas. Tiesa, iškart po to, kai buvo paviešintos problemos ir siekiai jas spręsti, Sveikatos ministras Aurelijus Veryga, tarsi bandydamas sumenkinti problemos mastus ir turinį, pareiškė, kad „ir šiuo metu kai kuriose medicinos įstaigose medikai gauna normalius atlyginimus“. Daugelio medicinos įstaigų steigėja yra pati Sveikatos ministerija, tačiau pasirodo, kad dėl milžiniško atlyginimų skirtumo, kurį naujienų portaluose paviešino gydytojai, paskelbdami savo asmeninius algalapius, ministras visiškai nejaučia atsakomybės.
Atsakomybės ministras nejaučia ir dėl to, kad lapkričio mėnesį nepakankamai išsamiai apgalvoti ir nekoordinuoti pakeitimai dėl receptinių vaistų sukėlė didelę suirutę sveikatos sistemoje, o to pasekmes turėjo kęsti ir pacientai, ir sveikatos sistemos darbuotojai, tačiau visa kaltė kažkodėl buvo suversta tik vaistinėms. Pacientų nepasitenkinimą sukėlė ir tai, kad ministras darbo metu rado progą nupirkti akių lašų vienam iš opozicinių partijų lyderių ir iš to pasidaryti sau reklamą.
Sveikatos ministras Aurelijus Veryga, tarsi bandydamas sumenkinti problemos mastus ir turinį, pareiškė, kad „ir šiuo metu kai kuriose medicinos įstaigose medikai gauna normalius atlyginimus“.
Lietuvos medikų sąjūdžio susirinkime negailėta pastabų ir Lietuvos gydytojų sąjungai, kuri iki tol tarsi turėjusi rūpintis sveikatos specialistų atstovavimu ir jų interesų gynimu, labai greitai surasdavo sutarimą su visomis valdžiomis, bet konkrečių pasiekimų gydytojams ir pacientams stokojo. Ir šį kartą pavėluotai, bet tikriausiai spaudžiama viešų aplinkybių, ji skubotai parengė ir lapkričio 22 d. išplatino susitarimo dėl Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (LNSS) problemų sprendimo projektą.
Tai yra tiesiog apgailėtina, nes atsakingų nacionalinių susitarimų niekas nesvarsto per 3 darbo dienas (pasirašyti LNSS dokumentą buvo pasiūlyta iki lapkričio 27 d.). Ir čia paaiškėja tikrasis požiūris į kitus sveikatos sistemos dalyvius, tarp jų ir pacientus: pateiktas projektas buvo nusiųstas tik politinėms partijoms. Realybė akivaizdžiai prieštarauja deklaracijoms, kad pacientas svarbiausias.
Pateiktas nacionalinis sutarimas iš tiesų paliestų daugybę sveikatos sistemos dalyvių. Tačiau jo ašimi tapo atlyginimai medikams, kurie pagal dydžius labiau atitinka Vyriausybės, bet ne medicinos darbuotojų interesus. Tokiu būdu visi kiti svarbūs sveikatos sistemos elementai tampa lyg tarp kitko, realiai bereikšmiai. Nebesvarbu, kad lieka kone 40 pacientų vienam gydytojui per dieną, kad netolygus regioninis pasiskirstymas ir kiti klausimai. Tarp jų tarsi nuošaly lieka ir nepakankamai gerai paruošti teisės aktų pakeitimai, kurie neva turėtų išspręsti eiles gydymo įstaigose. Norai gražūs, bet nepasiruošta įgyvendinimui ir tai tampa priemone priešinti medikus su pacientais politikų rankomis.
Vis dėlto tų problemų, kurias iškėlė Lietuvos medikų sąjūdis, jau nebenuskandins nei politikai, nei juos remiantys. Todėl nevalia nuleisti rankų, tikimės, kad Lietuvos medikų sąjūdžiui užteks organizacinės ištvermės ir apdairumo vienijant visus sveikatos sistemos dalyvius. O mums visiems, esamiems ar būsimiems pacientams, medikams linkiu solidarumo palaikant sveikatos sistemos gaivinimą.
