Mažai kam užkliuvo tas faktas, kad šis liberalas yra dinastinis politikas – jo tėvas Pierre'as Trudeau anksčiau taip pat buvo Kanados ministras pirmininkas (kai ką primena, tiesa?).
Tačiau į istoriją greičiausiai pateks ne tik šis faktas, bet ir paprastas naujojo Kanados premjero atsakymas į klausimą, kodėl jis siekė, kad jo komandoje būtų po lygiai moterų ir vyrų: „Nes dabar 2015-ieji“, – pareiškė politikas. Beje, Lenkijoje, išrinkus konservatorių vyriausybę, išplito su tuo susijęs „memas“ – „Pas jus gal ir taip...“
Įdomu, o kelinti metai, atsižvelgiant į vyrų ir moterų lygybės situaciją, dabar yra Lietuvoje? Ko ne tik mes, bet ir kitos Europos Sąjungos šalys galėtų pasimokyti iš Kanados?
Pernai Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris ilgai derėjosi su valstybėmis narėmis, kad nominuotų kuo daugiau moterų į šią ES vykdomąją instituciją, į kurią kandidatus siūlo valstybių vyriausybės.
Visuomenėje moterų ir vyrų skaičius yra panašus, todėl ir visose atsakingose pozicijose bei kituose darbuose jų skaičius turėtų būti panašus, jeigu visuomenė iš tiesų gyventų pagal lygybės ir nediskriminavimo principus.
Pasak liuksemburgiečio, nesubalansuotai Komisijai trūks „legitimumo ir patikimumo“. Šiaip ne taip jam pavyko surinkti devynias politikes. Net trys Europos Parlamento frakcijos (socialistų, žaliųjų ir liberalų), taip pat EP pirmininkas, grasino balsuoti prieš Komisijos sudėtį, jei joje nebus nė devynių moterų. Šiuo metu Europos Sąjungos vyriausybėse moterys politikės sudaro 22 proc., parlamentuose – 25 proc.
Taigi, J.Trudeau ir jo vadovaujamos liberalų partijos pavyzdys rodo, kad drąsūs sprendimai atsiperka. Politikas nelaukė, kol visuomenė „pribręs“ pokyčiams, nes net Kanadoje, kuri priskiriama pažangioms valstybėms, šimto įtakingiausių įmonių svarbiausiose pozicijose yra tik 8,5 proc. moterų, o Parlamente jos sudaro tik penktadalį. Tačiau po naujojo kabineto pristatymo jo nuotraukos skrieja per pasaulį, o Kanados gyventojai džiaugiasi, kad po ilgo laiko gali ir vėl didžiuotis būdami kanadiečiai.
Kvotų klausimas yra vertinamas prieštaringai – svarūs yra kritikų argumentai, kad kvotos tarsi užkonservuoja lyties tapatybes ir mažiau atstovaujamos lyties individus vertina kaip silpnesnius ir reikalingus pagalbos. Tačiau iškalbinga statistika politikos ir verslo pasaulyje neleidžia abejoti, kad esamas pasiskirstymas negali būti aiškinamas atsitiktinumu – tai statistiškai neįmanoma.
Jei visi žmonės, nepaisant lyties, turėtų vienodas galimybes tapti aukščiausio rango politikais ar įmonių vadovais, jie nepasiskirstytų santykiu 1:4 ar 1:9. Visuomenėje moterų ir vyrų skaičius yra panašus, todėl ir visose atsakingose pozicijose bei kituose darbuose jų skaičius turėtų būti panašus, jeigu visuomenė iš tiesų gyventų pagal lygybės ir nediskriminavimo principus.
Iškreiptas pasiskirstymas pagal lytį kelia klausimą: galbūt kai kurių individų nepastebime, nes jie atrodo ir elgiasi kitaip, negu pagal nusistovėjusį įsivaizdavimą atrodo ir elgiasi lyderis? Galbūt dėl kai kurių savybių, kurios nėra esminės darbe, kai kuriems kolegoms taip ir nesuteikiame progos?
Galbūt, tiek politikos, tiek verslo pasaulyje didelę reikšmę turi tam tikras pasitikėjimo kreditas, kurį galingieji duoda panašiems į save? Siekis suformuoti subalansuotą komandą pirmiausia reiškia ieškojimą: ar tarp tinkamą kvalifikaciją turinčių kandidatų yra tokių, kurie dėl demografinių požymių savo karjeroje turėjo irtis prieš srovę, bet vis tiek pasiekė įspūdingų rezultatų?
J.Trudeau turėjo itin palankias sąlygas siekti karjeros, beje, prie jos prisidėjo ir tėvo nuopelnai. Tačiau reikia pabrėžti, kad privilegijuota padėtis politikui nesutrukdė suprasti, kad daugybė kompetentingų specialistų iki tol nesulaukė savo šanso, nes atrodė ir elgėsi kitaip nei įprasta politikos lyderiams.
„Kanadiečiai mums išsakė, kokios Vyriausybės nori, ir mes suplanavome, kaip tai įgyvendinti“, – aiškino J.Trudeau.
Naujoji Kanados Vyriausybės sudėtis išskirtinė ir pagal kitus įvairovės aspektus. Tarp naujųjų Kanados ministrų kabineto narių yra dvi Kanados pirmųjų tautų (čiabuvių) kilmės politikės (viena iš jų – teisingumo ministrė), taip pat musulmonė, buvusi pabėgėlė iš Afganistano, Gynybos ministerijai vadovauja sikhų religijos kariškis, o Veteranų reikalų – iš dalies paralyžiuotas žmonių su negalia teisių gynėjas.
Žinoma, visi Vyriausybės nariai turi daug vertingos patirties ir yra kompetentingi, todėl jiems pavyko įveikti politiniuose postuose esančių oponentų pasipriešinimą šiai įvairovei.
Naująją Kanados Vyriausybę netruko pagirti Jungtinių Tautų kampanijos „Jis už ją“ (HeForShe) ambasadorė aktorė Emma Watson, o apžvalgininkai džiaugėsi, kad pagaliau atsirado Vyriausybė, kuri „atrodo kaip Kanada“.
„Kanadiečiai mums išsakė, kokios Vyriausybės nori, ir mes suplanavome, kaip tai įgyvendinti“, – aiškino J.Trudeau, žadėdamas sugrąžinti piliečių pasitikėjimą demokratija. Šiuolaikinėje politikoje, kurioje partijų ir jų asmenybių reputacija neatsiejama nuo gerbėjų socialiniuose tinkluose ir jų nuspaudžiamų „patiktukų“ skaičiaus, matyti, kad J.Trudeau nepralošė, rinkdamasis veržlius ir drąsius sprendimus.
Dabar 2015-ieji, todėl šiuolaikinėje visuomenėje, remiantis lygių galimybių principais, vyriausybė turėtų atrodyti taip, kaip J.Trudeau komanda. Tikiu, kad ateis toks laikas, kai tam nereikės papildomų pastangų. Kol kas, panašu, kad Lietuvoje reikia papildomai pasistengti.
Ar šis skaičiavimas ir komandų dėliojimas pagal tokį nepasirinktą požymį kaip lytis nėra dirbtinis? Manytina, kad ne, kol lytis išlieka esminiu visuomenę struktūruojančiu ir valdančiu principu. Tikėjimas, kad kažkurios lyties žmonės tinkamesni vienam ar kitam darbui, pradedamas diegti nuo mažens – pradedant perkamais žaislais ir diegiamais stereotipiniais lyčių vaidmenimis. Toks žalingas ugdymas nelygiai traktuojant berniukus ir mergaites tęsiamas darželyje ir mokykloje, taip pat jį sustiprina iš reklamos ir žiniasklaidos sklindantis fonas.
Dėl profesijų, kuriose daugiau moterų, nuvertinimo ir diskriminacijos darbo rinkoje moterys vis dar uždirba gerokai mažiau nei vyrai. Pridėkite neproporcingą vaikų ir kitų priklausomų šeimos narių naštą ir galbūt net nenustebsite sužinoję, kad ES moterys sukaupia beveik dvigubai mažiau pensijos nei vyrai, todėl galimybės skursti senatvėje tiesiog programuojamos. O kur dar neproporcingi reikalavimai, visuomenės ir žiniasklaidos spaudimas karjerą darančioms asmenybėms, nuodingi stereotipai ir patyčios lyties pagrindu?
Visi šie veiksniai sumuojasi, todėl tampa tikėtina, kad nepalankioje aplinkoje moteris, kuri įgijo kvalifikaciją ir pasižymėjo profesinėje srityje, nepaisant aplinkos pasipriešinimo, gali būti net stipresnė, labiau užgrūdinta, ir dažnu atveju net geriau pasirengusi darbui nei tokią pačią kvalifikaciją įgijęs viduriniosios klasės vyras, kurį aplinka skatino. Bet vien iš gyvenimo aprašymo to nematyti.
Ekonomikos klasika aprašo vadinamąją „nematomą ranką“, kuri savaime sutvarko laisvos rinkos santykius. Jeigu visuomenė būtų iš tiesų laisva ir gyventų pagal lygybės principus, tuomet nekiltų nuostaba, jei vyriausybė ar kitos institucijos atrodytų „kaip Kanada“, arba „kaip Lietuva“, t.y. tiesiog atspindėtų šalies įvairovę pagal įvairius požymius.
Nuskriaustoms grupėms turėtų būti skiriama papildoma parama ir pagalba, kol padėtis daugmaž išsilygins ir taps savaiminė, natūrali.
Visose srityse sutiktume įvairių įsitikinimų, tautybių, lytinių orientacijų ir kitokių ypatybių žmonių. Socialinėms grupėms, kurios ilgą laiką, ištisus šimtmečius patirdavo priespaudą ir skriaudas, neabejotinai yra sunkiau įveikti kliūtis ir pasipriešinimą, todėl neužtenka vien tik deklaruoti pagarbą įvairovei ir lygybės siekį – būtina aktyviai padėti toms grupėms.
Pavyzdžiui, nieko nestebina konkurencijos teisės reguliavimas, kuriuo siekiama apsaugoti laisvą rinką nuo neleistinų rinkos koncentracijų, kartelių ir kitokių iškraipymų. Įsivaizduokime mažą šeimyninę kaimo įmonėlę, kuri iškreiptoje rinkoje mėgina konkuruoti su prekybos milžine – savaime aišku, kad tai neįmanoma.
Todėl ir kalbant apie lyčių lygybę ar kitas žmonių ypatybes turėtų būti akivaizdu, kad nuskriaustoms grupėms turėtų būti skiriama papildoma parama ir pagalba, kol padėtis daugmaž išsilygins ir taps savaiminė, natūrali.
Oponentai iškart gali kritikuoti, kad kvotų sistema skatina nesąžiningą nekvalifikuotų asmenų įdarbinimą. Tačiau tai netiesa: visada galioja principas, kad į bet kokias pareigas skiriami tik reikalavimus atitinkantys, kompetentingi asmenys.
Nebūtina jos vadinti kvotų sistema – tai labiau „įgalinimo sistema“, o ne matematinė formulė į kurią būtina sustatyti atitinkamą kiekį kintamųjų be jokios nuokrypio galimybės. Be to, nereikėtų iškreiptai ir absurdiškai aiškinti įgalinimo sistemos: ji turėtų būti taikoma protingai, visų pirmą atsižvelgiant į jos tikslą – kuo didesnį pažeidžiamų ir diskriminuojamų grupių įsitraukimą, įvairovės skatinimą, o ne griežtai buhalteriškai nustatant, kiek kokių žmonių turi būti priimta.
Oponentai užmiršta, jog įgalinimo sistemos paskirtis iš esmės ir yra ta, kad mums nekeltų nuostabos faktas, kad valstybės vadovu tapo moteris, juodaodis, homoseksualas ar dar kas nors kitas. Idealiausias įgalinimo sistemos rezultatas – pagaliau pasiekti tokią visuomenės būklę, kai būtų svarstomos išimtinai tik dalykinės asmens savybės, visiškai nepaisant, ar tai moteris, ar vyras, juodasis ar baltasis, ar dar koks nors kitoks.
Todėl net nesvarbu, kad dabar jau 2015-ieji. Jau šiandien kiekvienas iš mūsų turėtų pradėti gyventi taip, kaip norėtų, kad atrodytų mūsų ateitis. Jeigu sieksime gyventi, kaip 2015-aisiais, tai praėjus keleriems metams suprasime, kad ir toliau atsiliekame, nes vis dar lygiuojamės į standartą, kurio vis dar nepasiekėme ir kuris per tą laiką net spėjo pasenti. Todėl reikia stengtis pralenkti savo laiką ir susidūrus su šiuolaikiniais socialiniais iššūkiais būti lanksčiais bei atvirais.
Artūras Rudomanskis yra Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas
