LR Konstitucija, kuri remiasi teisės principais, iš esmės siekia įtvirtinti demokratiją, humanizmą ir lygiateisiškumą. Verta prisimint, kad teisių ir pareigų vienovės logika formuoja sampratą, kad padaryti žalą kito teisėms tolygu padaryti žalą savo paties teisėms.
Žiūrint iš konstitucinės perspektyvos kiekvienam žmogui turi būti svarbu, kad politikas suvoktų ir užtikrintų konstitucinį valdžios įstaigų tarnavimo žmogui principą, plėtotų demokratinį valdymą, didintų visuomenės pasitikėjimą valdžia, skatintų paties politiko atsakomybę už savo veiklą ir atskaitomybę visuomenei. Tokio Seimo nario elgesio bent jau turėtų tikėtis kiekvienas, kuris laiko save Lietuvos gyventoju ir gerbia LR Konstituciją, be to, tai yra įtvirtinta ir Lietuvos politikų elgesio kodekse.
Ponas Petras Gražulis, kaip asmuo pirmiausia yra prisiekęs būti ištikimas Lietuvos Respublikai – taip, kaip tai yra įtvirtinta Seimo statuto 3 straipsnyje. Reikia pripažinti ir tai, kad daliai žmonių jis yra tikras Heraklis, daliai – odiozinė asmenybė. Žinoma, Seimo narys gali susilaukt kiek pritarimo tiek ir pasmerkimo, bet tai visiškai nesusiję su šio žmogaus nauda valstybei. Labai daug kas priklauso nuo to, kaip jis veikia: naudingai Lietuvai, ar kenksmingai. Esu seniai susidaręs nuomonę apie aptariamo Seimo nario veiklą, tačiau kiekvienas žmogus ją formuoja savarankiškai. Todėl galiu pateikti tik tam tikrus mano nuomonę formavusius faktus ir užduoti klausimus.
Ponas Gražulis nuolat kalba apie laikus „prie ruso“, kuriuos pabrėžtinai įvardija kaip blogybę. Tačiau kai kurie faktai byloja visai ką kitą. 2009 m. pas Seimo narį viešėjo Rusijos Dūmos narys Aleksandras Čiujevas. Ši informacija galbūt būtų ir neiškilus į viešumą, jei susitikimo metu p. Petras nebūtų susilaužęs raktikaulio. Šis susitikimas svarbus tuo, kad p. Gražulio veikla atgulanti į įstatymų projektus, identiškai atitinka A. Čiujevo teikiamus projektus Rusijoje. Kyla retorinis klausimas, ar tokiu būdu p. Gražulis nebando derinti Lietuvos teisės sistemos prie Rusijos?
Kodėl yra legitimuota p. Gražulio veikla, kuri, mano supratimu, akivaizdžiai prorusiška ir remiama viešųjų ryšių agentūrų.
Nuo 2013 m. Seimo narys atvirai pradėjo remti Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos politiką, viešai komentuodamas toje šalyje priimtus įstatymus, kurie varžo Rusijos piliečių teises: liepos 2 d. išsiuntė oficialius sveikinimus Rusijos Prezidentui Vladimirui Putinui ir Rusijos parlamento nariams, o liepos 21 d. televizijos laidoje „24/7“ nedviprasmiškai pareiškė – „Sveikinu (Rusiją aut.). Mes irgi turime eiti tuo keliu.“ Vos po keturių dienų, liepos 25 d. p. Gražulis mėgino surengt demaršą per Seimo narės socialdemokratės Marijos Aušrinės Pavilionienės spaudos konferenciją. Nepavykus to padaryti, išeidamas iš Seimo spaudos konferencijų salės nesusilaikė ir pavadino JAV, Ispaniją bei Prancūziją ir tų šalių vadovus „blogio ašimi“. Tenka apgailestauti, bet tokio valdančiosios koalicijos nario elgesio liūdininkais tapo ES šalių ambasadoriai besiklausę politologo Mindaugo Kluonio pranešimo. Tokiu būdu būdamas partijos „Tvarka ir teisingumas“ frakcijos Seime seniūnu nedviprasmiškai pareiškė, kokios politinės krypties jis toliau laikysis ar netgi laikosi ir pati partija.
Partijos praeitis taip pat nėra vienprasmiška, todėl teigti, kad p. Gražulio veikla yra vienasmeniška nebūtų teisinga. Partijos vadovas Rolandas Paksas dar 2003 m. turėjo sąsajų su mįslinga Rusijos bendrove „Almax“, kuri buvo pripažinta, kaip dariusi įtaką politiniams procesams Lietuvoje. Tuometinis parlamentinės komisijos pirmininkas Aloyzas Sakalas Lietuvos naujienų tarnyboms teigė: „Mus painformavo, jog „Almax“ dirba du žmonės, kurie nepaprastai gerai daro analizes. Ten sėdi maždaug Nobelio premijos verti genijai, kurie puikiai žino, kas dedasi Lietuvoje. Tie žmonės geriau žino apie padėtį Lietuvoje, negu jūs čia visi korespondentai kartu sudėjus.“
Maža to, visi puikiai prisimena 1,2 mln. litų dotaciją R. Pakso rinkimų kampanijai paaukojusią bendrovę „Avia Baltika“ ir jos vadovą Jurijų Borisovą bei šios bendrovės veiklą, taip pat p. Pakso patarėjų kontaktus su abejotinos reputacijos asmenimis.
Visos šios aplinkybės, kurių yra kur kas daugiau negu paminėta šiame straipsnyje, turėtų mums padėti atsakyti į klausimą – kam dirba p. Gražulis – Lietuvai ar Rusijai?
Tačiau vienas dalykas vis dėlto lieka nesuprantamas, kodėl yra legitimuota p. Gražulio veikla, kuri, mano supratimu, akivaizdžiai prorusiška ir remiama viešųjų ryšių agentūrų (juk Gražulio kaukes, kurios „puošė“ Gedimino prospektą liepos 27 d., manau, piešė tikrai ne pats p. Gražulis ir net ne jo partija. Kyla klausimas – kas?)? Kodėl politikai atsakingi už valstybės integraciją į demokratiniais pagrindais grindžiamą Europos Sąjungą, už Lietuvos piliečių gerovės augimą, jų teisių apsaugą tokį asmenį paskyrė Lietuvos delegacijos atstovu į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją? Juk net ir pasirašęs deklaraciją, kurioje įsipareigojo laikytis visų ET normų, p. Gražulis paklaustas apie tai viešai, jų kaipmat išsižadėjo. Girdėję apie olimpinių žaidynių Sočyje boikotą, beveik yra tikri, kad Rusija artimiausiu metu Europos Taryboje sulauks priekaištų dėl žmogaus teisių padėties, tačiau sprendžiant iš pono P. Gražulio pareiškimų tikėtina, kad naujai iškeptas ET PA delegacijos atstovas ketina ginti ne Lietuvos, o Rusijos interesus.
Straipsnio išvada paprasta: kiekvienas iš mūsų, nesvarbu kas esame, sąmoningai ar ne remdami Petrą Gražulį ir jo veiklą galime būti vertinami kaip suteikiantys jam įgaliojimus veikti prieš Lietuvos valstybės interesus.
Artūras Rudomanskis yra Tolerantiško jaunimo asociacijos valdybos pirmininkas
