Sklaidant E.Gentvilo sąmokslo teorijas trumpai paaiškiname, kad pajamos už „Vorutos“ reisą, kurias gavo „Lietuvos jūrų laivininkystė“ – 681 985 JAV doleriai buvo panaudoti valstybės įmonės įsiskolinimams už suteiktas paslaugas apmokėti.
Dabar išties svarbiausia pasirūpinti bendrovėje dirbančiais žmonėmis. Socialdemokratų vadovaujama vyriausybė tai ir daro. Siekiama visais būdais iš gaunamų pajamų atsiskaityti su kreditoriais ir jūrininkais bei užtikrinti, kad valstybė patirtų kuo mažesnius nuostolius.
Beje, valstybinė laivininkystės įmonė vis dar laikėsi ir 2008 metais socialdemokratų vyriausybė ją paliko kaip pelningai dirbančią. Bet, deja, į uostą atėjo ekonominė krizė ir liberalai.
Dar 2001 m. birželio 27 d. kaip tik, kai liberalas E.Gentvilas pora savaičių pabuvojo laikinuoju premjeru, Lietuvos laivininkystės įmonė LISCO buvo reorganizuota ir išparduota.
Kodėl E.Gentvilas pikdžiugiškai ir su pasimėgavimu komentuodamas „Lietuvos jūrų laivininkystės“ problemas, nenori prisiminti jų atsiradimo priežasčių, paskaičiuoti, kiek milijonų, vadovaudamas Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui, pats „išmėtė į jūrą“? Galbūt nesulaukia kada bankrutuos LJL ir tada, kaip sako jūrininkai, – „visi galai į vandenį“.
Liberalai patys išpardavė pelningą Lietuvos laivyno dalį
Dar 2001 m. birželio 27 d. kaip tik, kai liberalas E.Gentvilas pora savaičių pabuvojo laikinuoju premjeru (atsistatydinus R.Paksui), Lietuvos laivininkystės įmonė LISCO buvo reorganizuota ir išparduota.
Ji buvo suskaidyta į AB „Lietuvos jūrų laivininkystę“ ir LISCO DFDS. Pastaroji dalis – 4 keltai, 2 ro-ro tipo laivai skirti gabenti ratinėms transporto priemonėms ir 6 krovininiai laivai buvo parduoti Danijos kompanijai už 47 mln. JAV dolerių. Naujai įsteigtai AB „Lietuvos jūrų laivininkystei“ liko seni laivai ir skolos kreditoriams, siekiančios 60 mln. litų.
Įdomu tai, kad kartu su pelningais laivais už tą sumą danams atiteko, kaip teigiama, ir 9 milijonai JAV dolerių, buvę įmonės sąskaitoje, bei administracijos pastatas.
Vėliau, 2011 metais, pačiame ekonominės krizės įkarštyje, E.Gentvilui vadovaujant uostui, tas pats administracijos pastatas buvo atpirktas iš Danijos bendrovės už daugiau kaip 14 milijonų litų. Nuostabą kelia tai, kad 2001 m., kai jis atiteko danams, buvo vertinamas vos 4 milijonais litų.
Dabar ten įsikūrusi uosto direkcija sako, kad pastato išlaikymas toks nuostolingas, kad pigiau pirkti naują negu jį renovuoti. Šio pastato pirkimo istorija viešai įvardijama E.Gentvilo klaida, bet kyla abejonių, ar ji nebuvo tyčinė.
Pačios Lietuvos jūrų laivininkystės pertvarkos istorija verta atskiro parlamentinio tyrimo, kuris atsakytų, kas iš tiesų ,,braižė“ šį projektą. E.Gentvilui laikinai tapus Vyriausybės vadovu – išparduota pelningoji laivyno dalis, o didžiausiu praradimu reikėtų laikyti tai, kad Lietuva „savo noru“ pasitraukė iš pelningos keltų veiklos Baltijos jūros regione užleisdama ją danams.
Šio pastato pirkimo istorija viešai įvardijama E.Gentvilo klaida, bet kyla abejonių, ar ji nebuvo tyčinė.
Šventosios uosto įrengimo avantiūra – milijonai nuplauti į jūrą
Kaip Seimo Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisijos narį, mane šokiravo Šventosios uosto įrengimo avantiūra. Uostą užsimojo įrengti E.Gentvilas. Užsimojo ir įrengė. Šventosios uostas veikė tik savaitę. 2011 m. birželio 11 d. jis buvo garsiai atidarytas, o birželio 21 d. – jau uždarytas!
Liberalas E.Gentvilas, kaip uosto vadovas, pasiskelbė, kad Šventojoje bus aptarnaujami mažieji pramoginiai ir žvejybiniai laivai. Uosto akvatorija buvo išvalyta, pagilinta, įrengti inžineriniai tinklai ir plaukiojančios prieplaukos, sumokėta už iškasto grunto sandėliavimą. Iš viso išmesta į balą, tiksliau, šiuo atveju – į jūrą, 4,8 milijono litų.
Negana to, neveikiančio uosto direktore paskirta E.Gentvilo dešiniąja ranka vadinama Airida Čėsnienė per trejus metus susišlavė 400 tūkstančių litų atlyginimo. Uostas veikė kelias dienas, o direktorė atlyginimą gavo 3 metus.
Šventosios uosto atidarymui – parodomajai ceremonijai ir regatai – buvo skirta dar per 20 tūkstančių litų. Garsiai pasigyrė... ir uostą uždarė. Nes jau kitą dieną po atidarymo uostas buvo užneštas jūros smėliu, tapo nepasiekiamu laivams.
E.Gentvilo dešiniąja ranka vadinama Airida Čėsnienė per trejus metus susišlavė 400 tūkstančių litų atlyginimo. Uostas veikė kelias dienas, o direktorė atlyginimą gavo 3 metus.
Tuometinis uosto vadovas E.Gentvilas tarsi prisimindamas vaikystę pažaidė Šventosios pajūry – pristatė smėlio pilių, o atūžusi jūros banga jas akimirksniu nuplovė... Tiesa, nuplovė mūsų visų – mokesčių mokėtojų – milijonus.
E.Gentvilo vadovavimas uostui kainavo milijonus eurų
Ne kartą teko girdėti E.Gentvilo mėgstamą posakį: „Baikime žaisti įsivaizduodami, kad valstybė yra gera vadybininkė.“ Tikėtina, kad šią savo tiesą E.Gentvilas ir bandė įrodyti būdamas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto vadovu.
Liberalams, matyt, valstybės pinigai kaip tas smėlis tarp pirštų. Beveik 1,4 milijono eurų jūra nuplovė Šventojoje ir aiškėja, kokius dar nuostolius vadovaujant E.Gentvilui patyrė Klaipėdos uostas.
Pradėjus vadovauti E.Gentvilui kilo ginčas su rangovais dėl krantinių rekonstrukcijos. Krantines rekonstruojančioms Vokietijos ir Lietuvos bendrovėms imta nemokėti už atliktus darbus. Kodėl pinigų mokėjimai buvo sustabdyti – lieka neaišku.
Teismas priteisė uostui sumokėti rangovams už atliktus darbus 545 tūkst. eurų, papildomai už statybos darbus beveik 146 tūkst. eurų. Be to, iš Uosto direkcijos buvo priteista daugiau kaip 827 tūkst. eurų baudų.
Atlyginti už uostui vadovavusio E.Gentvilo sprendimų žalą privalės valstybės valdoma uosto direkcija.
Panaši situacija susiklostė ir dėl įplaukos kanalo gilinimo darbų, kuriuos atliko UAB „Klaipėdos hidrotechnika“. Vėl nutrauktos sutartys, sulaikyti mokėjimai, vėl teismai ir priteistos ne tik nesumokėtos už atliktus darbus sumos, bet ir šimtai tūkstančių palūkanų nuo priteistų sumų.
Dėl pavėluotos prievolės atsiskaityti pagal visas sutartis dėl įplaukos kanalo gilinimo darbų iš Uosto direkcijos buvo priteista beveik 310 tūkst. eurų palūkanų, nuo baudų priteista dar beveik 200 tūkst. eurų palūkanų.
Šiuo metu teismuose yra narpliojama ir daugiau keistų istorijų, kurių šleifas velkasi nuo skandalais pažymėtų E.Gentvilo vadovavimo metų. Danijos bendrovė „Rohde Nielsen A/S“ iki šiol bylinėjasi su uosto direkcija dėl skolos, netesybų ir palūkanų priteisimo. Bendra uosto direkcijai pateikto ieškinio suma įspūdinga – siekia 2 mln. eurų.
Atlyginti už uostui vadovavusio E.Gentvilo sprendimų žalą privalės valstybės valdoma uosto direkcija. Beje, E.Gentvilui pasitraukus iš uosto vadovų įmonės rezultatai akivaizdžiai pagerėjo. Matyt, ne valstybė prasta vadybininkė, kaip norėjo savo žodžiais ir darbais įrodyti E.Gentvilas, o kalti prasti vadovai – nustekenantys valstybės įmones.
Artūras Skardžius yra Seimo narys, socialdemokratas
