Regis, dauguma jau ima suprasti, kad eksponentinį triukšmo augimą reikėtų paversti tuo, kas vadinama reformos planu. Planavimo būdų yra daug, tačiau būtų pravartu reformos planą grįsti sveiku protu. Nors sveiko proto apibrėžimą rasti sunku, kiekvienas šiandien gali nesunkiai suvokti, kad jei mes, lietuviai, liksime kvailesni už kitus, tai jau apibrėžtoje ateityje išnyksime, o jei pasirūpinsime vieninteliu savo ištekliumi – tuo pačiu sveiku protu – jo puoselėjimu ir gausinimu, tai turime šansų ne tik išlikti, bet ir tapti civilizuota bei pažangia tauta ir valstybė.
Kadangi sveiko proto gausinimo problemą tenka grįsti sunkiai apibrėžiama paties sveiko proto sąvoka, tai uždavinys tampa transcendentinis ir sunkiai sprendžiamas. Laimei, transcendentiniai uždaviniai kai kada turi trivialius sprendinius, kurie yra atspėjami. Taigi, bandykime spėti, kaip galima būtų Lietuvoje padidinti universitetinių studijų ir mokslinių tyrimų, tuo pačiu – ir visuomenės kuriamą vertę. Naudosime vienintelę prielaidą – mistinį įsitikinimą, kad sveiko proto dar yra kažkiek likę. Remdamasis šia prielaida, pateikiu spėjamą sprendinį iš penkių – tiek, kiek ant vienos rankos yra pirštų – punktų (sprendinio kodas – 5P):
Sutarkime, kad, dėl įvairių priežasčių mažėjant studentų skaičiui, šalies bendrojo vidaus produkto dalis, skiriama universitetinėms studijoms, nemažėtų. Kitaip tariant, pripažinkime, kad nėra tinkamesnio laiko didinti studijų kokybę nei dabar, kai kiekybė nyksta, nes tai papildomai nieko nekainuoja.
Sutarkime, kad universitetuose vykdomiems moksliniams tyrimams lėšų turėtų būti skiriama ne mažiau nei studijoms. Tai gali papildomai kainuoti, tačiau yra ir užmirštų rezervų (reformų pakelėse paliktų „slėnių“ ir valstybės mokslo institutų).
Įveskime ir griežtai laikykimės aukštų reikalavimų stojantiesiems į universitetus. Tai turėtų vienodai liesti tiek stojančiuosius į valstybės finansuojamas, tiek į nefinansuojamas vietas, nes jie visi siekia gauti vienodus diplomus. Dėl aukštų reikalavimų studentų mažėtų, tačiau 1 punktas užtikrina, kad valstybės išlaidos, tenkančios vienam studentui, dėl to tik augtų. Kai kuriems universitetams tai gali sukelti keblumų, tačiau tam yra numatytas 5 punktas. Be to, jau girdžiu balsus, kviečiančius išsaugoti universitetinio išsilavinimo prieinamumą.
Vis tik pagrindinė šio spėjimo prielaida reikalauja, kad kokybiškų studijų prieinamumas neturėtų žudyti pačios studijų kokybės idėjos ir švaistyti negausius valstybės išteklius. Todėl prieinamumą derėtų didinti realizuojant tam skirtas specialias priemones – įvedant priėmimo kvotas regionų atstovams ir turintiesiems darbo stažą bei vykdant „žūvančių“ talentų atrankos ir jų parengimo studijoms programas.
Atsisakykime skirti valstybės finansavimą universitetams pagal šildomus plotus bei tuose plotuose besišildančios administracijos dydį ir susiekime finansavimą tik su įsidarbinančių pagal kvalifikacijos lygį studentų procentu, mokslinių tyrimų pasiekimais ir kitais kokybės rodikliais. Kai kuriems universitetams vėlgi gali kilti keblumų, tačiau tam turime išganymo priemones 5 punkte.
Siūlykime universitetams, kuriems dėl kokybinių reikalavimų ir žemo rentabilumo (3 ir 4 punktai) ar kitų priežasčių reformos įgyvendinimo metu kiltų finansinio ir/arba organizacinio tvarumo problemų, pasirinkti įvairias alternatyvas nemokumui ir nevaldomai dezintegracijai:
- išsaugoti vertingus intelektinio potencialo paketus (studijų programas kartu su kvalifikuotais dėstytojais ir pasirengusiais studijuoti studentais, aukšto lygio mokslines grupes ir kt.), perkeliant juos į tvarius universitetus ir kolegijas;
- pasinaudoti socialinėmis programomis, kurias valstybė turėtų sukurti atleidžiamiems akademiniams darbuotojams;
- grąžinti perniek šildomus plotus valstybei, kuri įsipareigotų reinvestuoti juos į universitetų sistemą;
- atsisakyti savižudiškos išlikimo strategijos, kreipiantis į Seimą su prašymu perduoti steigėjo teises kuriam nors tvariam universitetui.
Pirmieji keturi punktai yra skirti studijų ir mokslinių tyrimų kokybei gerinti (1 ir 2 – proaktyviai, 3 ir 4 – reaktyviai), o penktasis – taip vadinamam universitetų tinklo optimizavimui. Pastarasis punktas ne veltui yra paskutinis, nes jis savaime kokybės nedidina, o tik sprendžia eigoje atsirasiančias problemas.
Laikas parodys, ar sveikas protas nugalės. Tik laiko tam, kad kartotumėme praeities klaidas, lieka vis mažiau.
Prof. Artūras Žukauskas yra Vilniaus universiteto rektorius.
