Darbdaviai iš universitetų absolventų norėtų daugiau žinojimo, padedančio kurti aukštesnes ekonomines ir socialines vertes. Akademiniai darbuotojai norėtų suteikti kokybiškesnį išsilavinimą, bet neturi iš ko. Politikai apskritai nelabai supranta, ko jie iš universitetų nori, nes akademikų, palyginus su pensininkais, yra mažai ir rinkimuose jie nedaug lemia, o studentai yra išvis nedėkingi ir prie rinkiminių urnų retas kuris iš jų teikiasi ateiti.
Tuo tarpu universitetų veiklos kokybė yra esminis veiksnys, lemiantis šalies ateitį ir tautos gerovę, kadangi universitetuose puoselėjami ir gausinami svarbiausi žmonijos ištekliai – žinojimas ir išmintis, arba, kitaip sakant, proto galia. Tai visi tarytum supranta, tačiau investuoti į ateitį mūsų šalyje papratimo stokojama.
Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymas numato krūvą priemonių studijų kokybei užtikrinti – ir studijų programų vertinimą bei akreditavimą, ir universitetų atsakomybę bei priedermę viešinti veiklos kokybės rodiklius, ir vidinės kokybės užtikrinimo sistemas, ir savianalizę, ir europinių gairių bei nuostatų laikymąsi. Kalnai popierių surašinėjami, perrašinėjami, atrašinėjami ir galiausiai nurašinėjami į makulatūrą tik tam, kad universitetai įrodytų atitinką minimalius kokybės reikalavimus. Gi siekti aukštesnės studijų kokybės jokių paskatų nėra, nors akivaizdu, kad aukštesnė kokybė brangiau kainuoja.
2017 m. spalio mėnesį Vilniuje vykusioje konferencijoje EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) ekspertai daug kartų kartojo žinomas tiesas – moderni aukštojo mokslo finansavimo sistema privalo turėti veiklos kokybe grįstą dimensiją, skatinančią universitetus už pasiektus rodiklius. EBPO ekspertai net nurodė praktikos patvirtintą universitetų finansavimo dalį, skiriamą tokiam skatinimui – nuo 5 iki 20 proc. Besiveržianti į EBPO Lietuvos valdžia buvo beįsiklausanti ir besukruntanti. Tačiau, įstojus į šią garbingą organizaciją, valdančiųjų polėkis išblėso ir viskas baigėsi nevykėliams būdingu rezultatu – neįgyvendinimu.
Gi siekti aukštesnės studijų kokybės jokių paskatų nėra, nors akivaizdu, kad aukštesnė kokybė brangiau kainuoja.
Formaliai įstatyme liko tik galimybė skatinti universitetus už studijų kokybę, naudojant valstybės sutartis su universitetais. Tačiau ši įstatyminė nuostata iš anksto buvo nugenėta iki 5 proc. limito ir galutinai palaidota fraze „atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes“. O kadangi valdantieji tokių galimybių net ir neieškojo, tai galimybių ir po šiai dienai nėra. Ateities kartoms paliekama tik galimybė gauti ne pačios aukščiausios kokybės universitetinį išsilavinimą, o Lietuvos valstybei – galimybė amžinai atsilikti nuo pirmaujančių šalių, tikintis ir toliau turėti galimybę kamšyti neišmanymo skyles struktūriniais fondais.
Lietuvos universitetai naudojasi tik skatinimo už pasiektus mokslo ir meno veiklos rezultatus sistema. Nors ir nebūdama gerai išvalyta nuo veiklos imitavimo, ši sistema „įpila“ į universitetų biudžetus tam tikrą sumą, leidžiančią moksliniams tyrimams ir meno veiklai bent vegetuoti. 2020 m. ši suma siekia bemaž 50 mln. Eur ir kartu su Lietuvos mokslo tarybos projektiniu finansavimu (15 mln. Eur) net du kartus (!) viršija universitetų ūkiui ir administravimui skirtas lėšas.
O kaip mūsų universitetai skatinami už studijų kokybę? Virš 115 mln. Eur, valstybės skiriamų universitetinėms studijoms, tiesiogiai kokybei turi tik nedidelę įtaką. Spręsti apie studijų kokybę paliekama mokyklų abiturientams, kurie vadovaudamiesi nuogirdomis ir veikiami universitetų rinkodaros suneša pasirinktoms studijų programoms „krepšelius“. Nieko bloga krepšelių sistemoje nėra – daugelyje valstybių panašūs modeliai naudojami skirstant universitetams bazinį finansavimą. Šie modeliai atlieka tam tikrą kokybės valdymo funkciją universitetų „įėjime.“
Ši sistema „įpila“ į universitetų biudžetus tam tikrą sumą, leidžiančią moksliniams tyrimams ir meno veiklai bent vegetuoti.
Tuo tarpu už universitetų viduje gaunamo studijų rezultato kokybę numatyta viso labo riestainio skylė. Šitaip išbalansuotam Lietuvos studijų kokybės valdymui nepadės jokie akreditavimai, savianalizės, atsakomybės, gairės ir net Valstybės kontrolė – blogos sistemos turi vieną žinomą ypatybę: prie jų yra prisitaikoma. Akivaizdu, kad mūsų studijų finansavimo sistema privalo būti papildyta priemonėmis, kurios skatintų universitetus tikslingai siekti aukštesnės studijų kokybės. Tiesioginis būdas tai realizuoti yra finansavimas už tam tikrus studijų kokybės rodiklius, kurie turėtų būti orientuoti į specifines kokybės komponentes, patikimai bei skaidriai įvertinami, realistiniai ir pasiekiami per apibrėžtą laiką.
Kokius tikslus studijų kokybei gerinti galėtume kelti ir kokius svertus jiems pasiekti galėtumėm naudoti? Kitų šalių pavyzdžiu paprasčiausia būtų skatinti universitetus už studijų pasiekimus, naudojant finansavimo „koloną“, sudarytą iš kelių fondų, kurių kiekvienas yra skirtas tam tikrai kokybės komponentei. Fondai galėtų būti skirstomi pagal valstybės sutartyse su universitetais nustatytas visiems vienodas sąlygas.
Visų pirma, reikėtų skatinti universitetus priimti kuo geresnius mokyklų abiturientus. Tam reikėtų sukurti fondą, iš kurio universitetai gautų papildomų lėšų už į kiekvieną studijų kryptį priimtųjų, turinčių aukštesnius, nei šalies vidurkis, stojimo balus, o taip pat už jau išbandytą priėmimo „kartelės“ į valstybės nefinansuojamas studijų vietas laikymąsi.
Kitas fondas galėtų skatinti universitetus kelti dėstytojų kvalifikaciją. Čia rodikliais galėtų būti dėstytojų, turinčių pedagoginio darbo ar kvalifikacijos kėlimo patirties geruose užsienio universitetuose, santykinė dalis, o taip pat ekspertiniu būdu gautas universitetų dėstytojų edukacinių kompetencijų kėlimo sistemos įvertis.
Studijų tarptautiškumą galėtų skatinti fondas, kurio lėšos būtų dalinamos pagal tarptautiniuose mainuose dalyvaujančių studentų skaičių bei užsienio šalių piliečių, apgynusių magistro darbus ir daktaro disertacijas, skaičių.
Skatinti universitetus rengti karjerą kurti gebančius absolventus galėtų fondas, kuris būtų skirstomas atsižvelgiant į absolventų, įsidarbinusių pagal kvalifikacijos lygį ar pasirinkusių tęsti studijas, skaičių bei universitetų reputacijos tarp darbdavių rodiklį. Pastarąjį galima būtų gauti, pavyzdžiui, iš QS reitingo sudarytojų.
Reikėtų sukurti fondą, iš kurio universitetai gautų papildomų lėšų už į kiekvieną studijų kryptį priimtųjų, turinčių aukštesnius, nei šalies vidurkis, stojimo balus
Žinojimu grįstos ekonomikos ir viešojo sektoriaus kūrimą paskatintų papildomas finansavimas už studentų įtraukimą į mokslinius projektus. Paprastas rodiklis – universitetų išlaidos studentų tiriamojo darbo apmokėjimui – galėtų tapti atitinkamo fondo lėšų skirstymo pagrindu ir tuo pačiu būtų studentų mokslinio darbo kofinansavimo įrankiu.
Nuovokesni politikai, akademinės bendruomenės lyderiai, pažangesni verslo ir viešojo sektoriaus darbdaviai galėtų sutarti ir dėl kitų studijų kokybei svarbių rodiklių apibrėžimo ir atitinkamų skatinimo fondų sudarymo. Pavyzdžiui, galima būtų svarstyti tokius rodiklius kaip su aukštais balais įstojusiųjų į STEAM ir ugdymo studijų programas skaičius, nemokamai studijuojančiųjų dalis, iš socialinės atskirties ištrauktų talentų skaičius.
Ar daug kainuotų papildomas universitetinių studijų kokybės skatinimas? Laikantis EBPO ekspertų rekomendacijų ir neatsižvelgiant į „valstybės finansines galimybes“, papildomai prireiktų nuo 6 iki 30 mln. Eur. Visai nedaug už investiciją į šviesesnę ateitį.
Artūras Žukauskas yra profesorius, buvęs Vilniaus universiteto rektorius, Laisvės partijos iškeltas kandidatas į Seimo narius.
