Visgi noriu atsakyti į eksministrės viešus pamąstymus internetiniuose portaluose apie savivaldos ir Vilniaus skolas, kurie daugiau primena buvusios Vyriausybės veiksmų pateisinimą ir bandymą mesti gelbėjimo ratą kandidatui į Vilniaus merus Mantui Adomėnui. Siūlyčiau atsiriboti nuo politikavimo ir dalykiškiau pažvelgti į valstybės ir savivaldos finansus.
Gerbiama I.Šimonytė darbą Finansų ministerijoje pradėjo 1997 metais ir dirbo beveik 15 metų. Nuo 2004 užėmė vadovaujamas pareigas – ministerijos sekretoriaus ir viceministrės, o nuo 2009 iki 2012 metų aukščiausias – ministrės. Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų planavimo, rengimo, tvirtinimo procedūras Vyriausybė Finansų ministerijos teikimu pasitvirtino dar 2001 m., todėl eksministrei turi būti žinoma, kaip formuojami savivaldybių biudžetai ir kaip formavosi Lietuvos savivaldybių skolos.
Eksministrė neturėtų klaidinti kitų, kad Lietuvos savivaldybės savarankiškai formuoja savo biudžetus. Tai atlieka Finansų ministerija ir tik nuo jos parengtos metodikos bei nustatomų kiekvienų metų finansinių rodiklių, patvirtinus Seimui, priklauso savivaldybių biudžetai.
Eksministrė neturėtų klaidinti kitų, kad Lietuvos savivaldybės savarankiškai formuoja savo biudžetus. Tai atlieka Finansų ministerija ir tik nuo jos parengtos metodikos bei nustatomų kiekvienų metų finansinių rodiklių, patvirtinus Seimui, priklauso savivaldybių biudžetai.
Lietuvos savivaldybės savo biudžetų neturi ir jų neformuoja. Kiek patvirtino Seimas pagal Finansų ministerijos parengtą projektą, tiek ir turi. Man dažnai tenka girdėti miestiečių priekaištus: „Mere, mes mokame mokesčius, o jūs negalite gatvės sutvarkyti ar darželyje daugiau vietų sukurti.“
Deja, savivaldybės gyventojai moka mokesčius ne savivaldybėms, o valstybei, kuri ir sprendžia, ką bei kaip finansuoti. Ilgalaikis finansų planavimas neįmanomas. Savarankiškos veiklos pajamos (įvairios rinkliavos, žemės nuoma ir t.t.) sudaro lašą savivaldos poreikių jūroje. Lietuvos savivaldybės pagal savarankiškų ir valstybės perskirstomų pajamų santykį taip pat yra ES sąrašo pabaigoje.
Visas šis laikotarpis pasižymi chaotiška, daug metų kritikuota savivaldos biudžetų formavimo metodika, kuri daugiau atspindi sovietmečio „Vykdomųjų komitetų“, o ne europietiškos savivaldos principus. Už šios metodikos parengimą išskirtinai atsakinga Finansų ministerija ir taip pat ilgametė šios institucijos atstovė bei komentarų autorė I.Šimonytė. Centrinė valdžia dėl partinių interesų niekada nenorėjo suteikti realaus finansinio savarankiškumo, o kartu ir atsakomybės savivaldai.
Būtent per I.Šimonytės vadovavimo laikotarpį sparčiausiai mažėjo savivaldybių savarankiškosios pajamos.
Ir būtent per I.Šimonytės vadovavimo laikotarpį sparčiausiai mažėjo savivaldybių savarankiškosios pajamos. 2008-2009 m. savivaldybių pajamų dalis nacionaliniame biudžete sudarė 13,04 ir 15,43 procento, o jau 2012 m. sumažėjo iki 10,84 procentų, nors savivaldybių atliekamų funkcijų apimtis bei lėšų poreikis jas įgyvendinti išaugo. Vilniaus miestui, nežiūrint sudėtingos finansinės situacijos ir I.Šimonytės vadovaujamos darbo grupės išvadų, skiriamos lėšos laikotarpyje nuo 2009 metų iki 2012 m. buvo tik mažinamos.
Tą patį pažymėjo ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EPBO – OECD) 2010 m. parengtoje ataskaitoje „Biudžeto planavimas Lietuvoje“, cituoju: „Per keletą pastarųjų metų didėjantis valstybės pajamų nesurinkimas buvo lokalizuotas iš valstybės į savivaldybių lygmenį, pirmiausia dėl biudžeto dokumentuose pervertinto gyventojų pajamų mokesčio surinkimo. Toks valstybės pajamų nesurinkimas lėmė esminį savivaldybių įsiskolinimų didėjimą“.
Kita ilgalaikė priežastis, kuri neišvengiamai didino savivaldybių skolas – Europos Sąjungos paramos panaudojimas, nes savivaldybės privalėjo skolintis savo koofinansavimo dalį, kuri siekdavo nuo 15 iki 40 proc. Beveik visada Vilniui skiriama ES parama visada reikalaudavo didesnės koofinansavimo dalies.
Argi buvusi ilgametė Finansų ministerijos darbuotoja niekada nematė tokios nelogiškos pačių sukurtos tvarkos, kai visuomeniniai projektai pabrangdavo dėl paskolų iš bankų, nes savivaldybėms reikėdavo ne tik koofinansuoti darbus, bet ir sumokėti valstybei PVM mokesčius iš skolintų lėšų?
Savivaldybės, pasiskolindamos lėšas iš bankų, dar papildomai sumokėdavo valstybės biudžetui ir pridėtinės vertės mokestį (PVM), kurio ES nefinansuoja iš struktūrinės paramos lėšų. Argi buvusi ilgametė Finansų ministerijos darbuotoja niekada nematė tokios nelogiškos pačių sukurtos tvarkos, kai visuomeniniai projektai pabrangdavo dėl paskolų iš bankų, nes savivaldybėms reikėdavo ne tik koofinansuoti darbus, bet ir sumokėti valstybei PVM mokesčius iš skolintų lėšų? Ar tiesiog buvo patogu rodyti, kaip gerai renkamas PVM mokestis į valstybės biudžetą savivaldybių skolos augimo sąskaita.
Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė nuo 2004 iki 2011 metų įgyvendino kelių susisiekimo infrastruktūros projektus, kurių bendra vertė beveik milijardas litų – 961,8 mln. Lt, iš jų ES parama – 502,3 mln. arba 52 proc., valstybės indėlis 57,9 mln. Lt. arba 6 proc. Likusią koofinansavimo sumą privalėjo pridėti Vilniaus miesto savivaldybė, t.y. 400,5 mln. litų arba net 42 proc. visos paramos sumos. Visą šią daugiau nei 400 mln. litų sumą Vilniaus miesto savivaldybė turėjo skolintis. Tarp projektų – pietinis senamiesčio aplinkkelis, vakarinio aplinkkelio du etapai, Geležinio vilko, Ukmergės gatvių rekonstrukcijos ir t.t. Įsivaizduokime eismo problemas Vilniuje be šių projektų. Ir tai tik transporto projektai, o kur dar kiti projektai, kuriems buvo skiriama ES parama – mokyklų ir sveikatos įstaigų renovacija ir t.t.
Tas pats įvyko, kai buvo panaikintas lengvatinis 5 proc. PVM ir padidintas iki 21 proc. už viešojo transporto paslaugas. Per kelerius metus savivaldybių viešojo transporto skolos valstybei ženkliai išaugo dėl nesumokėto PVM, nes savivaldybės neturėjo iš ko šį padidėjimą padengti. Savivaldybių biudžetai buvo mažinami, o mokesčiai didinami. Finansų ministrui patogu – valstybės biudžete parodo PVM pajamų augimą, o kad savivaldybės privalės bėgti skolintis bankuose – jau ne ministro reikalas. Ar tai protingas valstybės finansų valdymas?
Gerb. I.Šimonyte, Jūs labai jautriai priimate faktą, kad per Vyriausybės, kurioje Jūs dirbote, laikotarpį Lietuvos valstybės skola nuo 2008 m. iki 2013 m. išaugo beveik tris kartus – nuo 17,3 milijardų iki 47,1 milijardų, tačiau arogantiškai spekuliuojate Vilniaus miesto skolos skaičiais.
2007 metų pavasarį, kai aš baigiau mero ir miesto tarybos pirmininko kadenciją, naujai išrinktai miesto tarybai buvo perduotas miestas su 274,6 mln. litų skola ir finansiniais įsipareigojimais.
Finansų ministrui patogu – valstybės biudžete parodo PVM pajamų augimą, o kad savivaldybės privalės bėgti skolintis bankuose – jau ne ministro reikalas. Ar tai protingas valstybės finansų valdymas?
2011 m. gegužę, kai teko garbė trečiąjį kartą tapti miesto vadovu, dabartinė Vilniaus miesto koalicija perėmė miestą jau su 860 mln. Lt. skola. Po pusmečio turėjome perimti 2010 metais savivaldybių įmonių parduotas skolas, kurių vertė siekė 200 mln. Lt. Taigi jau po pusmečio naujoji miesto taryba turėjo bendrą skolą, didesnę nei 1 milijardas.
Gerb. I.Šimonyte, Jums ne naujiena Vilniaus miesto finansinė situacija ir turėjote pareigą pagal savo užimamas pareigas imtis veiksmų bei sprendimų. Jus suerzino mano cituotas Jūsų pasisakymas 2010 m. Seime pristatant 2011 metų valstybės ir savivaldybių biudžetus, pacituosiu vėl: „Taip, suprantame, kad Vilniaus finansinė situacija yra tokia, kad reikalauja skubių sprendimų, todėl siūlome Vilniaus miestui specifinį skolinimosi limitą, kad būtų galima priimti greito laikotarpio sprendimus. O toliau, manau, kad 2012 m., kai baigsis savivaldybių biudžetų pereinamosios nuostatos, kurios yra nustatytos 2010 ir 2011 metams, tada reikia susėsti su Asociacija ir rasti bendrą sprendimą.“ Ir ko čia pykti? Ar tiesiog šie faktai neleidžia meluoti ir permesti atsakomybę kitiems?
Po savo pasisakymo Seime 2011 m. vasarį sudarėte darbo grupę su tikslu ,,Gyventojų pajamų mokesčio prognozavimo tobulinimo galimybėms išnagrinėti Vilniaus mieste’’. Darbo grupės išvada: ,,Pritarti gyventojų pajamų mokesčio dalies, tenkančios Vilniaus m. savivaldybės biudžetui, padidinimui...“. Dar viena darbo grupė po mūsų susitikimo buvo sudaryta tų pačių metų liepą. Darbo grupės išvados tos pačios: ,,Pritarti gyventojų pajamų mokesčio dalies, tenkančios Vilniaus miesto savivaldybės biudžetui, didinimui nuo 2012 metų, kaip reikšmingiausiai priemonei pagerinti itin sudėtingą Vilniaus miesto savivaldybės finansinę situaciją...’’
Gerb. I.Šimonyte, Jūs labai jautriai priimate faktą, kad per Vyriausybės, kurioje Jūs dirbote, laikotarpį Lietuvos valstybės skola nuo 2008 m. iki 2013 m. išaugo beveik tris kartus – nuo 17,3 milijardų iki 47,1 milijardų, tačiau arogantiškai spekuliuojate Vilniaus miesto skolos skaičiais.
Paminėsiu dar keletą faktų, kurie akivaizdžiai parodo dabartinius savivaldos biudžeto planavimo politinius ypatumus ir trūkumus. Vienam Vilniaus miesto gyventojui per metus tenka beveik 2,2 tūkst. Lt, kai Kauno – 2,4 tūkst. Lt, Klaipėdos – 2,5 tūkst. Lt, Rygos beveik 3,6 tūkst. Lt, Talino – daugiau nei 3,9 tūkst. Lt, o Varšuvos – 7000 Lt.
Tai tik parodo, koks centralizuoto biudžeto planavimo lygis Lietuvoje ir kaip esant tokiai situacijai Lietuvos didiesiems miestams konkuruoti su kitais regiono miestais dėl investicijų, gyvenimo kokybės ir kaip išsaugoti savo miestiečius savo šalyje. Visgi nesinori užbaigti taip liūdnai, tikrai yra ir teigiamų pokyčių. Vyriausybė savivaldybėms perduoda dalį funkcijų, kurios anksčiau buvo deleguojamos, jos dabar tampa savarankiškomis. Noriu tikėti, kad tai gero kelio pradžia.
Artūras Zuokas yra Vilniaus meras, Lietuvos laisvės sąjungos pirmininkas
