Po tragiško įvykio Kėdainių rajone, kai, pagal viešai pateiktą informaciją, narkotikus vartojanti pora mirtinai sumušė keturmetį vaiką, visi susivienijo – reikia įstatymo.
Kiek laidų, diskusijų, palaikymo akcijų, o Seimas net neeilinę sesiją sušaukė ir vieningai pritarė nuostatai, kad būtų uždraustas bet kokios formos smurtas prieš vaikus. Skubiai priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas draudžia vaikams taikyti fizines bausmes. Jame taip pat apibrėžtos smurto rūšys: fizinis, psichologinis, seksualinis ir nepriežiūra. Socialinių reikalų ir darbo ministras įstatymą pavadino „Mato reforma” ir tarė „Šventas Matai, dirbk savo darbą, kad gyventi Lietuvoje būtų geriau“.
Ir visi nurimo. Darbas padarytas, dabar dirbs įstatymas?
Deja, niekas nekreipė dėmesio į specialistų argumentus, kad ir pagal šiuo metu galiojančius įstatymus galima buvo imtis priemonių ir apsaugoti bejėgį vaiką nuo brutalaus smurto bei žvėriško elgesio, kuris pasibaigė keturmečio mirtimi. Šiandien jau žinome, kad tėvai smurtavo paveikti narkotikų, o tyrėjai ir atsakingos institucijos dirbo atmestinai, net nusikalstamai neatsakingai.
Koks įstatymas ar įstatymai galėjo apsaugoti nuo tokių įvykių grandinės, ypač šalyje, kuri žinoma, kaip mažiausiai gerbianti įstatymus ir vis galvojanti „kaip juos apeiti“?
Europos Sąjungoje Lietuva garsėja kaip šalis, daugiausia priimanti įstatymų skubos tvarka. Pažiūrėkime į statistiką. Per praėjusią kadenciją Seime buvo įregistruoti 5 052 įstatymų projektai, daugiau nei 61 proc. jų įregistravo Seimo nariai, o Vyriausybė tik 34 proc. Seimo nariai patys įstatymo pataisų praktiškai nerengia, o dažniausiai (žinoma, yra ir išimčių) registruoja interesų grupių parengtus įstatymų projektus.
Per praeitą Seimo kadenciją buvo priimta beveik pusė (49 proc.) registruotų teisės aktų. Labai didelis skaičius. Kas ir kaip gali tokioje gausybėje teisės aktų susigaudyti ir laiku reaguoti? Dar daugiau – iš 2 478 priimtų teisės aktų net pusė (!) priimta skubos tvarka, kai tuo tarpu Suomijoje tik 0,4 proc., Švedijoje 0,6 proc., o Jungtinėje Karalystėje 4,4 proc. Įstatymai nekeičiami kada tik panorėjus, be esminių diskusijų ir analizės, ar iš viso yra būtinas atskiras įstatymas. Gal todėl ir esame tarp Baltijos šalių pasižymėjusi, kaip prasčiausiai vykdanti įstatymus. O kam? Juk, matyt, greitai vėl bus įstatymas pakeistas.
Kitas svarbus pastebėjimas – teisiniai ginčai. Nors Lietuvoje gyventojų skaičius sumažėjo beveik milijonu, bet teisinių ginčų daugėja ir teismai apkrauti darbu. Pavyzdžiui 2003 m. visų lygių teismuose buvo nagrinėjama apie 194 000 teisminių ginčų, o 2016 m. šis skaičius išaugo beveik dvigubai, iki 322 000 teisminių ginčų. Atrodo nieko ir nebedarome, tik bylinėjamės tarpusavyje.
Daug ginčų ir viešų diskusijų spaudoje apie vienokius ar kitokius asmenų ar valstybės tarnautojų pažeidimus. Kodėl taip yra? Atsakymas vienas – per daug įstatymų, per daug poįstatyminių aktų ir kitokio reglamentavimo, kurių visuma praktiškai padaro kiekvieną mūsų pažeidėju.
Lietuvos įstatymų leidyba ir teisinis reglamentavimas primena ,,sovietinį karinį statutą (ustav) ar islamo ,,šariato“ teisę, kur bandoma kiekvieną gyvenimo situaciją reguliuoti ar aprašyti iki smulkmenų. Tada tik nuo valdžios ar jos atstovo (viršininko) priklauso, kada ir kokią teisinę normą pritaikys pasirinktam asmeniui pagal poreikį. Įstatymai kuriami galimiems nusikaltėliams sugaudyti, kurių kiekvienoje visuomenėje yra iki 10 proc., o tai padaro likusiems 90 proc. gyventojų gyvenimą sudėtingą, brangų ir painų. Čia dar viena emigracijos priežastis – kitur mūsų piliečiai jaučiasi geriau, nes ten jais tiesiog pasitikima.
Pasirinktinis teisingumo taikymas, puiki terpė korupcijai ir pastoviems skandalams, kuriais taip mėgaujasi žiniasklaida ir skaitytojai, kol patys nepatenka į tokio perteklinio reguliavimo spąstus. Kažkas ne ten tvorą pastatė ar valstybinės žemės dalį užėmė ir t.t. Kita liūdna statistika-pagal įkalintų žmonių skaičių pirmaujame Europos Sąjungoje.
Įdomiai skamba kinų išminčiaus Lao Dze žodžiai – „Kuo daugiau įstatymų, tuo daugiau kalėjimų“.
Užmiršome, kad daug tvariau yra kurti visuotines socialines normas, kurias prižiūri bei palaiko pati visuomenė. Gal tada nebebus tokių keistų įstatymo iniciatyvų kaip „50 teigiamų ir 50 neigiamų procentų žinių balansas spaudoje“ ar dar tiesiog vienas skubiai priimtas įstatymas su padidintomis baudomis. Pagaliau turime sugrąžinti valstybės ir valdžios pasitikėjimą žmogumi, suprantant, kad jis gali ir klysti.
Artūras Zuokas yra Lietuvos laisvės sąjungos pirmininkas
