Konstitucinis Teismas pripažino, kad minėto įstatymo 3 straipsnio 2 punkto nuostata, pagal kurią į savivaldybės biudžetą pervedama šio įstatymo priedėlyje nurodyta kiekvienai savivaldybei skiriama GPM dalis, nesant įstatymuose nustatytų kriterijų, kuriais remiantis ji turėtų būti apskaičiuojama, taip pat šio įstatymo priedėlis prieštarauja Konstitucijai.
Nesant įstatymuose įtvirtintų aiškių kriterijų, kuriais remiantis buvo nustatytos ir keičiamos savivaldybėms tenkančios GPM dalys, neaišku, ar tų savivaldybių, kurių GPM dalys pervedamos į valstybės iždo sąskaitą kitoms savivaldybėms remti, finansinė padėtis yra iš tiesų geresnė ir kiek geresnė nei remiamų savivaldybių.
Taip pat nėra įvertinama tai, ar tų savivaldybių padėtis netaps blogesnė nei remiamų savivaldybių. Nenustačius tokių kriterijų, negalima objektyviai įvertinti savivaldybių pajamų poreikių pokyčio ir jų galimybių prisidėti prie finansiškai silpnesnių savivaldybių rėmimo.
Taip pat prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta minėto įstatymo nuostata, kurioje įtvirtinta, kad savivaldybėms, kurioms pagal šio įstatymo priedėlį skiriama mažesnė nei 100 proc. GPM dalis, lėšos išlaidų struktūrų skirtumams išlyginti nėra skiriamos. Šiuo teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos tokioms savivaldybėms (tarp jų – ir Vilniui) atsidurti mažiau palankioje padėtyje nei savivaldybės, kurioms skiriama 100 proc. GPM dalis ir kurių atžvilgiu toks išlyginimas yra vykdomas.
Pagaliau tamsios Vilniaus ir vilniečių dienos liks praeityje. Vilnius laimėjo. Nors tai – ne tik Vilniaus pergalė, tai, pirmiausia, Lietuvos savivaldos pergalė prieš Vyriausybę.
Pagaliau tamsios Vilniaus ir vilniečių dienos liks praeityje. Vilnius laimėjo. Nors tai – ne tik Vilniaus pergalė, tai, pirmiausia, Lietuvos savivaldos pergalė prieš Vyriausybę.
2012 m. Vilniaus miesto savivaldybės Tarybai dėl ilgalaikio ir sistemingo skirtingų Vyriausybių LR Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo pažeidinėjimo trūko kantrybė ir ji kreipėsi į LR Konstitucinį Teismą dėl Vilniaus miesto gyventojų diskriminavimo kitų savivaldybių gyventojų atžvilgiu.
LR Vyriausybė neužtikrino Savivaldybės ir jos biudžeto savarankiškumo, o įpareigodama savivaldybes vykdyti valstybės deleguotas funkcijas, neužtikrindavo, nors privalėjo, proporcingo ir visaverčio šių funkcijų finansavimo.
Kartu Vilniaus miesto savivaldybės Taryba prašė Teismo įpareigoti Vyriausybę peržiūrėti Vilniaus miesto gyventojams skiriamo gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dydį, kuris būtinas savivaldybės funkcijoms vykdyti ir dėl kurio nepakankamumo nuo 2007 iki 2015 metų Vilniaus skola padidėjo beveik 300 milijonų eurų. Nuo 2002 iki 2012 metų Vilniui buvo paliekama tik 40 proc. GPM, todėl Vyriausybė turėtų Vilniaus miestui atlyginti nuostolius, kurių dydis pagal Vilniaus Apygardos administraciniam teismui pateiktą skundą 938 mln. litų (271 mln. eurų) skundą.
Vilniaus miesto savivaldybė tai ne kartą įrodinėjo daugelio pasitarimų ir susitikimų su skirtingų Vyriausybių atstovais metu, tačiau stebino politinis nusistatymas, neprofesionalumas, nenoras gilintis ar tiesiog atsakingų pareigūnų tingumas. Konstitucinis Teismas patvirtino – Vyriausybės ir Seimo veiksmai neatitinka atsakingo valdymo principų.
Vien permokėtų palūkanų skaičius viršija 30 mln. eurų, o kur dar prarastos investicijos, nesukurtos darbo vietos ar dėl stringančių atsiskaitymų už paslaugas privačių įmonių nuostoliai.
Dėl šio Vyriausybių neveikimo Vilniaus miestas ir pati valstybė patyrė didžiulius nuostolius: vien permokėtų palūkanų skaičius viršija 30 mln. eurų, o kur dar prarastos investicijos, nesukurtos darbo vietos ar dėl stringančių atsiskaitymų už paslaugas privačių įmonių nuostoliai.
Pagaliau Vilniaus autoriteto žeminimas, kai daugelį metų tie patys atsakingi pareigūnai Vilnių vadino bankrutavusiu arba nesugebančiu tvarkytis su savo finansais.
Priminsiu, dar 2012 metų rudenį priimto Vilniaus Apygardos administracinio teismo nutartį: „Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėkūros subjektams (Vyriausybei ir Seimui) yra kilusi pareiga (kuri nevykdoma) neatidėliotinai spręsti Vilniaus miesto savivaldybės finansinės padėties stabilizavimo problemas, kartu atsisakant konstituciškai nepagrįsto Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių pajamų patekimo ribojimo į Savivaldybės biudžetą.“
Gal po šio KT sprendimo buvusiam premjerui Andriui Kubiliui, finansų ministrams Algirdui Šemetai, Ingridai Šimonytei ir Rimantui Šadžiui užteks drąsos ir savigarbos atsiprašyti vilniečių?
Mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat ne kartą viešai, ir ypač rinkimų laikotarpiais, vertino Vilniaus miesto finansinę situaciją, nors būtent prezidentės parašas yra paskutinis, kuris tvirtina Vyriausybės pateiktą ir Seimo patvirtintą kiekvienų metų valstybės ir savivaldybių biudžetus. Ko vertas prezidento parašas, jei net šešerius metus buvo klystama? Tikiuosi, kad prezidentė, pasirašydama kitų, 2016 metų biudžetą, ištaisys klaidas ir reikalaus iš Vyriausybės bei Seimo kuo greičiau įgyvendinti KT sprendimą.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas svarbus ne tik Vilniui, bet ir visai Lietuvos savivaldai. Pagaliau, gal Lietuvoje turėsime tikrą savivaldą, o ne tik „vykdomųjų komitetų“ Europinę versiją. Tikiuosi, kad baigsis laikotarpis, kai savivaldybių biudžetai buvo formuojami politiniais principais.
Noriu padėkoti savivaldybės teisininkams, tuometiniams Seimo nariams ir ypač tuometiniam Seimo nariui Vyteniui Andriukaičiui už tai, kad išgirdo Vilniaus miesto savivaldybės argumentus ir mus palaikė.
Artūras Zuokas yra buvęs Vilniaus meras,
