Arūnas Bubnys. Laišku į laišką (atsakymas dr. Mingailei Jurkutei)

Tikėdamas talentingos kolegės indėlio istorijos mokslui reikšme, linkiu jai sugrįžti prie istoriko profesijos, išsaugojant tokią pat aistrą ir darbštumą, kaip ir publicistiniuose straipsniuose. Mano patirtis rodo, kad mokslinis įdirbis, o ne siekis vis naujų pareigų ar įspūdingų honorarų, artina į kolegės taip trokštamas istorijos politikos formavimo ar jos reformavimo pozicijas.

Mingailės Jurkutės tekstas: Mingailė Jurkutė. Laiškas redaktoriui. Kaip išgelbėti Genocido tyrimų centrą?

Ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (toliau Centras) likusius, ir į jį planuojančius ateiti istorikus, ar tik šiaip smalsiai padėtį Centre stebinčius kolegas iš akademinės bendruomenės noriu nuraminti – aš nenusisuku nei nuo istorikų palaikymo, nei nuo jų, kaip ir kitų darbuotojų, atlyginimų kėlimo klausimų, nei nuo Centro funkcijų atnaujinimo, stiprinant mokslinių tyrimų sritį. Tiesiog darbo sąlygų ilguoju laikotarpiu sėkmė priklauso nuo daugybės mažų kasdienių einamųjų darbų. Turiu pakankamai kantrybės mūšiams už viso Centro ūgtelėjimą, tik nesitikiu, kad tai įmanoma per vienerius metus.

Darbo sąlygų ilguoju laikotarpiu sėkmė priklauso nuo daugybės mažų kasdienių einamųjų darbų. Turiu pakankamai kantrybės mūšiams už viso Centro ūgtelėjimą, tik nesitikiu, kad tai įmanoma per vienerius metus.

Kaip daug metų Centre dirbęs istorikas ir porą kaip jo vadovas, noriu pabrėžti, kur, mano nuomone, yra šios institucijos stiprybė, privalumai istoriko specialybės žmogui.

Būtent Centro daugiafunkciškumas – ir muziejinė, ir kita istorinės atminties įamžinimo veikla, ir leidyba bei memorialinių renginių organizavimas leidžia valstybei prasmingai sutelkti istorikų pastangas įgyvendinant valstybės istorinės atminties politiką rinkiminių ciklų atkarpose.

Ir Centro istorikų uždavinys yra savo tyrimais, kurie tampa atspirties tašku memorialinėms einamosioms veikloms, užtikrinti mūsų tautos ir jos sukurtos valstybės tęstinumą europinės integracijos ir atminties politikos globalizacijos sąlygomis. Tokios paskirties neturi nei stipriausi šalies istorijos institutai, nei akademiškiausi istorijos fakultetai ar moderniausi istorijos muziejai. Jie turi kitas misijas. Ir šis choras, kuriame tai vienas, tai kitas akordas suskamba ryškiau yra demokratinės valstybės istorijos politikos požymis.

Aišku, kartais atrodo, kad tas fragmentiškumas yra nenuoseklus, kad jis yra silpnybė. Taip pat atrodo, kad Centro balso nesigirdi, jis nereikšmingas, tačiau taip nėra. Centras turi išskirtinumą ir toje nišoje dirba savo darbą. Nepaisant to, aš šiandien pripažįstu, kad tarpinstituciniu lygiu mums tikrai trūksta susitarimo dėl valstybės istorijos politikos vertybių, kurios ir būtų tas vektorius, leidžiantis matyti tikslą kasdieniuose darbuose ir užtikrinantis tęstinumą.

Bet tai nereiškia, kad centras dirba be vertybinio pagrindo. Centre propaguojama istorinės atminties vertybė yra aktualizavimas. Žinių gelmė, istorinės atminties turinio kokybė taip pat svarbi, tačiau didžioji dauguma darbuotojų prioritetą atiduoda aktualizavimui. Mano supratimu, naujų vertybinių nuostatų darbinėje veikloje atsiradimas turi būti natūralus, laipsniškas, savanoriškas. Jo nenuleis nei Seimas, nei Centro taryba, nei mokslo taryba. Juo labiau neįdiegsi naujos vertybės įstaigos veikloje vieša kritika ar naujo vadovo, kritiškai vertinančio darbuotojų indėlį, paskyrimu. Pabandėm, pamatėm – neveikia. Įvyksta atmetimas. Aš ieškau kitų sprendimų, kiti renkasi palikti įstaigą. Taip ir atsiskleidžia vadybinės kompetencijos ir prisiimtų įsipareigojimų atsakomybė.

Aišku, aš pripažįstu, kad kiekviena stiprybė, kaip rodo gyvenimas, tuo pačiu metu yra ir silpnybė – todėl suvokiant, kad Centras yra valstybės istorinės atminties įgyvendinimo institucija, istoriko autonomiškumas mano darbotvarkėje nepraranda aktualumo. Kad ir menkinančiais žodžiais, bet ir Centrą kritikuojanti kolegė pripažįsta šį faktą: „taip išeina, kad kažką tyrinėji, ką pats nori, savo chronologiniam gabaliuke.“ (p. 4)

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Renginio akimirka

Taigi Centre šiuo metu tikrai yra užtikrintas istorikų nepriklausomumas ir istorinių tyrimų autonomija. Tačiau istorikai neturi monopolio dėl finansų, organizacinių (valdymo) bei personalo klausimų. Neturi to monopolio ir kolegės viešame laiške valdytojų luomui priskirtieji patarėjai bei ūkininkai. Ir aš pats jo neturiu.

Mano sprendimai šiose srityse atsižvelgia ir į istorikų, ir į Centro profsąjungų, ir į Darbo tarybos bei į neutralių darbuotojų nuomonę. Juos riboja Vyriausybės skirti resursai. Ne visada kompromisas yra geriausias sprendimas, bet jis tolina nuo biurokratinės diktatūros Centre.

Taigi Centre šiuo metu tikrai yra užtikrintas istorikų nepriklausomumas ir istorinių tyrimų autonomija. Tačiau istorikai neturi monopolio dėl finansų, organizacinių (valdymo) bei personalo klausimų.

Kita vertus, Centro veiklos ir istorinių tyrimų klausimais yra svarbi ir Centro bendruomenių nuomonė, kuri gali būti radikaliai aštri ir ne taip korektiškai suformuluota, svarbu ir politinių partijų programos, politikų, kuriems Centras atskaitingas, iniciatyvos, universiteto mokslininkų tyrimai, visuomenininkai – kiekvienas turi savo perspektyvą dėl prioritetų ir todėl kalbu apie interesų balansavimą. Centras, skirtingai nuo aukštojo mokslo įstaigų, turi pareigą atsakyti išimtinai visiems pasikreipusiems su bet kokiu pasiūlymu. Daug pasiūlymų lieka nerealizuoti, tačiau motyvuotai atsakyti privalu. Tai valstybės pagarba žmogui.

Ir patys Centro istorikai taip pat turėtų domėtis, kaip jų tyrimai virsta parodomis, knygomis, įamžinimo informacija, edukaciniais užsiėmimais, nes kitaip to istorikų reikalaujamo, o vadovų vykdomo dialogo pastangos panašios į kalbą abejingai miniai. Didinti Centro valdymo atvirumą ir visų suinteresuotųjų įsitraukimą į veiklos planavimą yra būtinas siekis, tačiau realiai įgyvendinti tai be papildomų resursų – finansinių, žmogiškųjų, technologinių ar kūrybinių – ne visai realu. Centre vis dar sprendžiame tolygaus darbuotojų atlygio problemą. Galime pažiūrėti, koks tas darbo užmokesčio procentas tenka istorikams ir muziejininkams, o koks administravimui.

Kolegė savo atsiminimų apie darbą Centre laiške teigia kad „visam Tyrimų departamentui tenka 3,45 proc. viso įstaigos biudžeto, o 41 proc. nugula Pastatų ir infrastruktūros (dabartinis pavadinimas Bendrųjų reikalų skyrius – A. B.) skyriuje.“ (p. 2).

Teiginys ekonomiškai neteisingas, nes kolegė skaičiais kalba apie visą Centro biudžetą be darbo užmokesčio, o procentą 3,45 proc. paima iš kito dokumento, kuris žymi tik vieno padalinio istorikų vienos srities, t. y. jų metinių veiksmų ir priemonių finansavimą.

Kadangi tyrimų departamento istorikų finansiniuose planuose atsispindi tik dalis jų veiklos, t. y. jų organizuojami viešieji renginiai (dažniausiai – konferencijos), kitos jų veiklos – tokios kaip moksliniai straipsniai, stažuotės, istorinės pažymos, specialieji tyrimai, monografijų rengimas – taip pat yra Centro biudžeto išlaidos.

Kur ir kaip atsispindi šių istorikų darbų finansavimas? Taip, jis atsiduria Bendrųjų reikalų skyriuje. Nes, ar tikrai 1941 m. Birželio sukilėlių aktyvaus dalyvavimo Holokauste klausimą besiaiškinantys istorikai turi planuoti, kiek kainuos jų darbo vietų išlaikymas – ofiso nuoma, komunalinės paslaugos, raštinės reikmenys ir pan. Ar knygos maketą rengiantis dizaineris turi planuoti savo kompiuterizuotos darbo vietos atnaujinimus ir įrašyti tai savo padalinio išlaidų planuose? Todėl taip, Bendrųjų reikalų skyrius ir turi ūkinių išlaidų liūto dalį. Bet kai nekuri sąmokslo teorijų, o sieki suprasti, tada matai, kad ūkio padalinyje planuojamos išlaidos kokybiškos istorikų ir muziejininkų bei kitų specialistų darbo aplinkos sukūrimui. Priminsiu, kad vien Genocido ir rezistencijos tyrimo departamente dirbantys istorikai sudaro per 20 proc. visų darbuotojų.

Centro pridėtinę vertę kuria visi įstaigos darbuotojai, ne tik istorikai. Pažiūrėkime, kokia darbo užmokesčio dalis tenka intelektualiausiems ekspertams palyginti su visais darbuotojais. Genocido ir rezistencijos tyrimo departamentui 2023 m. skirta apie 600 tūkst. eurų darbo užmokesčiui. Tai 22,5 proc. nuo viso Centro darbo užmokesčio fondo. Matyti, kad procentas didesnis už dirbančių departamento istorikų procentą (20 proc.) nuo visų darbuotojų. Tai parodo, kad įstaigoje tyrimų departamento istorikų atlygis didesnis už vidutinį kitų Centro darbuotojų atlyginimą.

Centro istorikams skiriama apie 50 proc. viso Centro darbo užmokesčio fondo, kas sudaro 1,3 mln. eurų sumą.

Tačiau profesionalūs istorikai dirba ne tik Genocido ir rezistencijos tyrimo departamente. Jie taip pat darbuojasi Memorialiniame departamente – Istorinės atminties įamžinimo, Atminimo programų skyriuose, Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje bei Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse. Įtraukus ir juos į skaičiavimus, 2023 m. visų istorikų darbo užmokesčiui Centre numatyta per 1 mln. eurų. Taigi Centro istorikams skiriama apie 50 proc. viso Centro darbo užmokesčio fondo, kas sudaro 1,3 mln. eurų sumą.

Tuo pačiu priminsiu, kad visų Centro darbuotojų atlyginimai ilgą laiką buvo apie 30 proc. mažesni nei šalies vidurkis. Tai buvo ankstesnių Centro vadovų neišspręsta problema. Nuo 2021 m. padėtis smarkiai keitėsi. Jei grafinis paskutinių 10 metų Centro atlyginimo vidurkis buvo horizontalė, tai per paskutinius 3 metus darbu užmokesčio fondas išaugo 38 proc., o bendras Centro finansavimas per tą patį laikotarpį padidėjo 51 proc. Tai neatsitiko savaime. Tai ilgo ir sunkaus derybų, aiškinimo ir gerėjančių rezultatų, įvykdytų Vyriausybės finansuotų projektų, pasekmė.

Ir tai ne mano vieno, bet visų istorikų, ir visų administracijos kolegų kokybiškesnio darbo organizavimo (vadybos) proceso organizavimo rezultatas. Kaip matyti, iš finansų detalizavimo kritinio laiško autorei kaip mokslininkei derėtų teikti ir aiškinti faktus, o ne klijuoti literatūrinius epitetus, kurių taiklumu eilinis skaitytojas neabejoja, tačiau abejojantis neranda juos remiančių argumentų.

Per paskutinius 3 metus darbu užmokesčio fondas išaugo 38 proc., o bendras Centro finansavimas per tą patį laikotarpį padidėjo 51 proc. Tai neatsitiko savaime.

Pažiūrėkime dar į asmeniniu požiūriu stebuklinga atrodančia aritmetiką – „muziejaus kasos reikalus“ (p. 2) ir Vyriausybės Centrui skirtus asignavimus: „papildomų pinigų nuolat jų prašinėjančiam centrui vyriausybė jau kuris laikas neduoda“ (p. 2).

Centre ne kartą buvo analizuota Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus veikla ekonominiu atsiperkamumo požiūriu: kaskart rezultatas labai panašus. Šio muziejaus veiklos išlaikymas valstybei kainuoja dvigubai daugiau negu muziejus sugeneruoja pajamų. Tačiau muziejaus prasmė yra ne pelno siekimas, o laisvės kovų atminties išsaugojimas, komunistinių nusikaltimų atskleidimas, pilietinio identiteto formavimas, parodų kūrimas bei susidomėjusiųjų konsultavimas ginkluotos ir dvasinės rezistencijos srityse. Valstybės istorijos politikos finansavimo sumenkinamas taip pat klaidingas. Valstybės biudžete įstatymu patvirtinti asignavimai Centrui sudarė 2020 m. – 2520 tūkst. eurų, 2021 m. – 2983 tūkst. eurų, 2022 m. – 3539 tūkst. eurų, o 2023 m. – 3805 tūkst. eurų.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mingailė Jurkutė

Kodėl tokia neteisinga kritika? Kolegės požiūrį, ko gero, apsprendė jos eitos gan siaurų funkcijų pareigos ir kuklumo stoka. Jos mėginimą įvertinti Centro veiklą būtų galima vaizdingai palyginti su aklojo mėginimu pagal liečiamą dramblio koją apibūdinti visą gyvūną. Vienu ir kitu atveju – galimybės ribotos, tačiau pasitikėjimo savimi – per akis. Panašiai ir vertinama.

Besiremdama įsivaizduojamu idealu, bet ignoruodama Centro netolimą praeitį, kreipdama dėmesį į tiriamuosius darbus, bet ignoruodama Centro funkcijų spektrą, akcentuodama trūkumus, bet neminėdama pasiekimų, kolegė prasilenkia kaip istorikė su fundamentalia istoriosofine nuostata, kad vertinti reikia už tai, kas pasiekta, bet ne už tai, kas nepadaryta.

Taip, reikia pripažinti, kad laiško autorei yra būdinga tam tikra neišvengiamų pokyčių vizija, tačiau ji nėra visą apimanti, o dalinė, netgi fragmentiška. Priešingu atveju, būtų pateikta ne minčių ir faktų mišrainė, bet nuoseklus siekiamos pertvarkos planas dar dirbant Centre.

Centro mokslinės produkcijos kiekybės vertinimas taip pat kelia abejonių, nes nenurodyta, kaip pati daktarė, ilgą laiką dirbdama Istorinių tyrimų programų skyriuje vyriausiąja istorike, kėlė tokios produkcijos kiekybinius rodiklius. Kokybinius taip pat.

2020-2023 m. dr M.Jurkutė Centro leidiniuose nepaskelbė nė vieno mokslinio straipsnio. Lygindama su kolegų iš Lietuvos istorijos instituto produktyvumu, kolegė nemini, kad dalis Centro istorikų veiklos yra ne moksliniai tyrimai, o kiti valstybei reikalingi darbai: administraciniai, įskaitant mokslinių konferencijų ir reikšmingų sukakčių minėjimų organizavimą, įslaptintos informacijos valdymas pagal vadinamojo Liustracijos įstatymo nuostatas, KGB dokumentų viešinimas (nuo 2011 m. jų paskelbta maždaug 8 500), švietimas ir edukacija, muziejinių ekspozicijų paruošimas ir memorialinių vietų tyrimas, jų ekspertizė ir pan.

Prie tų kitų darbų būtų galima nurodyti pastovų archyvinių duomenų kaupimą, sukauptų duomenų sisteminimą, represuotų asmenų ir žuvusių laisvės kovų dalyvių vardyno „Lietuvos gyventojų genocidas“ ruošimą ir leidybą, kuriuo jau paskelbta 251 620 biografijų, taip pat duomenų bazių administravimą ir jų modernizavimo galimybių studijas, neginkluoto pasipriešinimo dalyvių biografijų rašymą bei skelbimą.

Apie šiuos istorikų darbus laiško autorė neužsimena. Tenka manyti, jų svarbiais nelaiko. Vis dėlto šie darbai – įstatymu nurodytų Centro funkcijų atlikimas. Dabar šiuos darbus atlieka 6 istorikai, kurių pusė – mokslo laipsnius apgynę ir pedagoginius vardus pelnę istorikai, kiti – irgi labai aukštos kvalifikacijos specialistai. Šie istorikai nesibaido kruopštaus darbo, nors jie taip pat laukia ir tikisi adekvatesnio realiai šalies ekonominei situacijai atlygio. Ir jų lūkesčiai man suprantami, kaip ir istorinių tyrimų mokslininkų.

Prie tų kitų darbų, apie kuriuos laiško autorė neužsiminė, yra būtina nurodyti paslaugas, kurios teikiamos buvusiems partizanams, politiniams kaliniams, tremtiniams ir kitiems nukentėjusiems nuo okupacijų Lietuvos žmonėms bei jų artimiesiems. Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai Centro darbuotojai, įskaitant profesionalius istorikus, surinko archyvinius duomenis ir sudarė 7 486 bylas ginkluoto pasipriešinimo dalyviams Kario savanorio statusui gauti, 6 873 bylas neginkluoto pasipriešinimo dalyviams Laisvės kovų dalyvio statusui gauti, taip pat 91 128 bylas nukentėjusio asmens statusui gauti. Susirašinėjant su pareiškėjais, buvo išsiųsta ir gauta šimtai tūkstančių laiškų.

Tiek rašydama neva apie esamą Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus atskyrimo nuo centro poreikį, tiek ignoruodama platų Centro funkcijų spektrą, tiek aukštindama Lietuvos istorijos instituto produktyvumą, tiek susiaurindama ir menkindama Centro istorikų darbus, laiško autorė nevalingai byloja, kad Centro kaip labai specifinės įstaigos nesupranta.

Kolegė teisi, akcentuodama Centro akivaizdžios įtakos valstybės istorijos politikai stoką, taip pat įstaigos mokslinio statuso problemą. Tačiau valstybės istorijos politikos įgyvendinimo srityje veikianti daugybė institucijų – nuo universitetų iki visuomeninių organizacijų, nuo archyvų iki muziejų – yra demokratinės valstybės ir natūralaus visuomenės susidomėjimo prielaida. Darbuotojų kvalifikacija, netgi jų mokslo laipsniai nėra sėkmingo darbo ir puikių rezultatų garantija, jie tik prielaida į juos.

Lygiai tą patį būtų galima teigti apie laiško autorės idealizuojamą kaip panacėją mokslo įstaigų statusą. Kolegės nurodoma galimybė ir mechanizmai kelti tyrimų kokybę per mokslo tarybos Centre suformavimą savaime neužtikrins įstaigos įtakos. Kaip žinia, net ir puikūs įstatymai neužtikrina jų laikymosi. Centro pavaldumo ir atskaitomybės keitimas tikrai neturėtų vykti metu, kuomet daugėja priešiškų kaimyninių valstybių retorikos atminties temose.

Pabaigai reikia pabrėžti svarbiausią dalyką. Laiško autorė stebuklingai mato vien blogybes ir nė vieno teigiamo dalyko. Kas tai? Asmeninis priešiškumas? Užsakymo pasekmė? Vienaip ar kitaip, šis faktas byloja, kad laišku tiesos nesiekiama, o kuriama tam tikra (neigiama) viešoji nuomonė.