Tačiau didžiausią susirūpinimą turėtų kelti politinių sprendimų priėmimo procesai, kuriems didžiulę įtaką padaro brangiai apmokami lobistai, kurie nuolat tik ir mina ministerijų, departamentų, Seimo, Vyriausybės ir, matyt, Prezidentūros koridorius bei gurkšnoja kavutę už mokesčių mokėtojų pinigus, o žiniasklaidoje rimbu vanoja tuos, kurie neatitinka jų pono interesų.
Dalis jų tapo tokie įžūlūs, kad drįsta ne tik kojomis atidarinėti kabinėtų duris, bet ir aprėkti, pamokyti demokratiniu būdu išrinktą Seimo narį ar pareigas einantį viceministrą.
Pripažinkime, demokratijos privalumai atsiskleidžia tada, kai priimant svarbius politinius sprendimus, lygiomis teisėmis ir galimybėmis dalyvauja visos suinteresuotos pusės, o visuomenė yra informuojama apie dalyvaujančias puses ir jų siūlymus.
Demokratija žavinga tuo, kad ieškoma sutarimo ir kompromisų, diskutuojama, argumentuojama ir išklausoma įvairių pusių. Tačiau Lietuvoje daroma viskas, kad politinį procesą kontroliuotų tik viena pusė – stambusis kapitalas.
Štai ir turime plejadą kapitalo išlaikomų advokataujančių „asociacijų“, „konfederacijų“ ar „federacijų“ su šimtais nepriekaištingai atrodančių „ekonomistų“, „ekspertų“ ar „teisininkų“. Kartais net ir to nepakanka, todėl tam pasitelkiamos net įvairios kraštutinės priemonės. Nuo viešųjų ryšių kampanijų žiniasklaidoje iki šimtatūkstantinių kyšių „favoritams“. Laimei, teisėsauga dirba savo darbą.
Ar ne keista, kad beveik visada, vos tik demokratiniu būdų, pabrėžiu, išrinkti parlamentarai pasiūlo samdomą darbą dirbantiems žmonėms palankesnį pasiūlymą, sukyla stambiųjų darbdavių atstovai ir ima per visuomenės informavimo priemones tokius pasiūlymus juodinti. Nevyniojama žodžių į vatą. Ir dažnai tai tampa atviru pasityčiojimu iš demokratijos, iš kitokią nuomonę turinčių žmonių, kurie skirtingai nei jie nėra „nusipirkti“, o deleguoti atstovauti rinkėjų.
Pavyzdžiui, kodėl Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovui Žilvinui Šilėnui taip skauda, dėl pasiūlymo skirti 25 proc. pelno darbuotojams? Ar tik ne dėl to, kad tie 25 proc., o gal net ir daugiau iki šiol buvo skiriami tokių organizacijų, kaip LLRI išlaikymui, kad šios darytų poveikį politinių sprendimų, palankų stambiam kapitalui, priėmimui?
Žinoma, dėl tokio Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto užmojo galima diskutuoti. Juolab, tokia praktika nėra Lietuvos parlamentarų išradimas. Bet ir diskutuokime argumentų kalba, o ne infantiliu šūkavimu viešojoje erdvėje, kaip Žilvinas Šilėnas šaukia – „nesąmonė“, „absurdas“, „komunistuojanti fantazija“. Ir tai tik vienas iš gausybės pavyzdžių.
Nejaugi stambiam verslui atstovaujantys žmonės nesupranta, kad tokia komunikacija griauna viso verslo įvaizdį ir reputaciją. Ir ką jau kalbėti apie tų įmonių socialinę atsakomybę, kai savo įmonės pelnu remi tokių rėksnių kontorą. O po to dar stebimės, kodėl verslininkų įvaizdis toks prastas. Matyt, ne tik dėl nacionalinio verslo ypatumų.
Arūnas Dudėnas yra Seimo narys, socialdemokratas
