 |
Išgyvenome sužinoję apie muitinės inspektoriaus Ričardo Rabavičiaus mirtį ligoninėje. Tylomis džiaugėmės išgirdę apie sėkmingai atliktą operaciją muitinės inspektoriui Tomui Šernui ir viltį teikiančias medikų prognozes. Tuomet, regis neabejojome viltimi sužinoti visą tiesą apie šitokio žiauraus susidorojimo aplinkybes, išsiaiškinti ir vykdytojus, ir organizatorius.
Tiesa, anuomet, nei minties nebuvo, kad man pačiam, tapus advokatu, po 17 metų tiesiogiai teks imtis šios bylos. Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad būnant vienintelio be jokio pagrindo ir įrodymų apkaltintojo gynėju, po 20 metų, suėjus visiems įmanomiems senaties terminams, man ir mano kolegoms, vietoje prokurorų ir teismo, patiems, antstolių akivaizdoje, dar teks vykdyti šio nusikaltimo tyrimo veiksmus.
Tikrai nemaniau, kad advokatų pastangos įrodyti pirmos instancijos teismo kolegijai būtinumą visapusiškai išsamiai ištirti istoriškai rezonansinį nusikaltimą bent jau teismo proceso metu liks bevaisėmis. Nebūčiau anuomet patikėjęs, kad po 20 metų šioje byloje Tiesą, Teisingumą ir nepriekaištingą profesinę reputaciją galėtų įtakoti ar net pakeisti kažkieno asmeniniai interesai. Niekada nemaniau, jog net po dvidešimties metų teks įtikinėti Lietuvos žmones, juos turint ne tik teisę, bet ir pareigą, vardan Lietuvos istorijos ir ateities kartų, žinoti Tiesą apie Medininkų žudynes.
Labiausiai nesitikėjau, kad už siekį nustatyti tiesą byloje ir apginti nekaltą žmogų, advokatai šiais laikais Lietuvoje gali būti persekiojami, baudžiami ir pagaliau net tapti nacionalinėje žiniasklaidoje naudojamų juodųjų technologijų taikiniu. Niekad nebūčiau patikėjęs, kad tos pačios juodosios viešųjų ryšių technologijos galėtų būti panaudotos, žūtbūtinai siekiant apkaltinti ir viešai nuteisti nekaltą žmogų dar net iki teismo sprendimo, o po to bet kokiais būdais net ir dabar laikyti jį kalėjime. Kas tai Lietuvoje įsišaknyjusio įpročio, siekiant pateisinti absoliutų nesugebėjimą ištirti net istorinio nusikaltimo, pasekmė ar netikėtai „praregėjusios“ Temidės grimasa?
Stulbinančių grimasų šios bylos proceso metu buvo ir daugiau. Teismui jau užbaigus Medininkų žudynių bylos nagrinėjimą Seimas, pirmą kartą Lietuvos teisės praktikoje, nebodamas Lietuvos Konstitucijos ir tarptautinių konvencijų, nustatė retrospektyvų, dar 2003 m. įsigaliojusio, baudžiamojo įstatymo už nusikaltimus žmoniškumui galiojimą.
Dabar ši teisės norma laiko atžvilgiu galioja atgal ir taikoma, paprasta kalba tariant, nusikaltimams, padarytiems iki šio įstatymo priėmimo dienos. Be to, šis įstatymas tuo pat metu dar buvo ir specialiai pakeistas. Prokuratūra, mikliai pasinaudojusi tokiais Seimo palengvinimais, savo apeliaciniame skunde apkaltino teismą, esą pritaikiusį ne tą baudžiamojo kodekso straipsnį byloje. Gražu? Anaiptol.
Bet, regis, dėl šitokio precedento niekas Lietuvos visuomenėje net neketina nei stebėtis, nei protestuoti. Priešingai, šitoks manipuliavimas įstatymais, lygiai kaip ir buvusiųjų FNTT vadovų atleidimo istorijos herojų „atviravimai“ viešumoje, bei prieštaringų vertinimų sulaukusi ir ydingais sprendimais pagarsėjusi Seimo Antikorupcijos komisijos veikla, atvėrė galimybes viešai pasikelti populiarumo reitingus ir davė peno atskirų, nuo teisės ir proceso išmanymo tolimų, asmenų pasipuikavimams savo nežinojimu Medininkų žudynių bylos proceso temomis.
Todėl negaliu tylėti, ypač kai pastaruoju metu kai kuriuose leidiniuose teko skaityti apie Medininkų žudynių bylą rašomas ir net per Lietuvos televiziją bei viešuose renginiuose regėti ir girdėti solidžiai save pristatančių asmenų dėl elementaraus neišmanymo arba sąmoningai skleidžiamas nesąmones.
Neigiama žmogaus teisė į gynybą, o aktyvus advokatų dalyvavimas procese ir jų samdymo faktas prilygintas absoliučiam teisiamojo kaltės įrodymui.
Viešuose teismo posėdžiuose dalyvaujantys asmenys ir žurnalistai viešai išvadinami „specialiųjų karinių teroristinių grupuočių smogikais“. Besėdint studijoje prieš monitorius ar bekuriant eilinę „dienos numerio vinį“ aptinkami „slapti“, ir kitaip įspūdingai vadinami „finansavimo kanalai“ ir „šaltiniai“, atskleidžiami įvairiausi trukdymo nustatyti tiesą sąmokslai ir pan. Neigiama žmogaus teisė į gynybą, o aktyvus advokatų dalyvavimas procese ir jų samdymo faktas prilygintas absoliučiam teisiamojo kaltės įrodymui.
Iki tol Lietuvoje tokių dalykų nebuvo, tačiau, matyt, viskam ateina pirmas kartas. Kas šiandien imtųsi atsakomybės tvirtinti, kad šiomis dienomis nežinia kokiu pagrindu visos Lietuvos vardu itin pamėgusių kalbėti bei pamokslauti asmenų grupės, publikacijos ir pareiškimai žiniasklaidoje bei viešuose susibūrimuose nėra akivaizdus niekuo dėtų žmonių šmeižimas, teisinių principų neigimas, valstybės konstitucinių pagrindų griovimas ir tuo pat metu Lietuvos Respublikos- Valstybės menkinimas?
O kaip gi kitaip būtų galima vertinti, kai štai jau trečias mėnuo nuožmiai esame agituojami įtikėti neva gyvename pačioje prasčiausioje Pasaulio valstybėje, kurioje viskas, kur bepažiūrėtum, bloga ir negera? Visuotinai pripažinta, kad nuolatinis peikimas, žeminimas, niekinimas ir šmeižimas turi tik naikinamąją ir griaunamąją galias. Kūriamosios galios potencialo tame nėra ir būti negali.
Jei man kas nors 1991 metais būtų pasakęs, kad, trečiajam Nepriklausomybės dešimtmečiui prasidėjus, dar atsiras asmenų, išdrįsiančių neigti konstitucines ir bendražmogiškąsias vertybes bei raginti nesilaikyti konstitucinių pagrindų, niekuo gyvu nebūčiau patikėjęs. Tačiau, kaip bebūtų keista, visuotino menkinimo, niekinimo, konstitucinių principų neigimo bei arogantiškų reikalavimų virusas, regis, persimetė į Seimo ir Vyriausybės rūmus bei apniko dalį žmonių, ir net sulaukė mutacijų?
Akademinis kriminalistikos principas skelbia: „Norėdamas suprasti žmogaus veiksmus, išsiaiškink jo tikruosius tikslus ir motyvus, o tai geriausiai atskleidžia veiksmų turinys ir juos darančiojo asmenybė“. Nors senoliai sako, kad kelias į pragarą taip pat gerais norais grindžiamas, tačiau tikrai nesu linkęs manyti, kad visi tie, ilgą laiką rinkėjų valia valdžios užribyje buvę, ir tik pastaruoju laiku itin aktyviais visuomenininkais tapę, asmenys nesuvokia savo veiksmų esmės ir keliamų pasekmių reikšmės. Ar kas paneigtų, jog tai nėra galimai tikėtinas žūbūtinės rinkiminės statisfakcijos siekis bet kokia kaina?
Pasidomėkime ar kitose, demokratijos tradicijomis garsėjančiose, valstybėse pastaruoju metu neabejotinai lietuviškosiosios demokratijos fenomenu virtę visomenininkų veiksmai turėtų kokias nors ar bent kiek panašias galimybes?
Pagaliau, įvardinkime kiekvienas sau bet kurią kitą demokratinio pasaulio valstybę- bent vieną, kurioje šitaip būtų koneveikiama konstitucinė valstybės valdymo sistema, pasityčiojamai žeminamos ir šmeižiamos institucijos, niekinami valstybei ir jos žmonėms tarnaujantys bei dirbantys žmonės, o žodis valstybininkas, būtų virtęs absoliutaus paniekinimo ir pasmerkimo žyme?
Nesenai, privačiose diskusijose su kolegomis teisininkais klausiau: ar jie galėtų įsivaizduoti ir kaip vertintų panašią situaciją savo šalyse?
Panašūs demaršai senosiose ES šalyse ir JAV neturi net realių perspektyvų galimybės. Dar parengiamojoje stadijoje mitingų „už minios teisingumą“ iniciatoriai ir organizatoriai, nepaisant juos inspiravusių ir palaikančių jėgų, privalėtų aiškintis valstybės tarnyboms dėl šitokių savo ketinimų prigimties, priežąsties ir tikslų, finansavimo bei organizavimo.
Pilietinėje visuomenėje problemos sprendžiamos Konstitucijose įtvirtintomis peticijų, referendumų ir laisvų, demokratinių rinkimų teisių įgyvendinimo būdais. Būtent tai, o ne Konstitucijoje nenumatyti veiksmai, jų nuomone, yra neabejotinas demokratijos lygio šalyje rodiklis. Todėl įvairiausi žmonių kurstymai patiems imtis ieškoti ar nustatyti teisingumą gali būti teisiškai įvertinti, kaip neramumų kurstymas ar konstitucinei tvarkai prieštaraujantys, arba kitokie antivalstybiniai veiksmai.
Kai kuriosae teisinėse valstybėse visuomenei suteikta konstitucinė galimybė tiesiogiai dalyvauti įgyvendinant teisingumą per Prisiekusiųjų teismo instituciją, bet jokiais būdais ne linčo principais, visuotinių emocijų pagrindu veikiančioje minioje.
Demokratija nėra anarchija. Ribos demokratijoje apibrėžtos labai paprastai ir aiškiai. Joje kiekvieno asmens teisės baigiasi ten, kur prasideda bet kurio kito asmens, įskaitant ir Valstybę, teisė. Ten, kur atsiranda vieno asmens teisė, kitam gi asmeniui tuo pat momentu iškyla neabejotina pareiga nepažeisti kito asmens teisių. To nepaisant, prasideda anarchija. Valstybė ir visuomenė turi teisę gintis ir privalo būti ginamos nuo šitokios grėsmės.
Tokia yra pagrindinė demokratine save laikančios Valstybės, visų jos tarnybų bei politikų pareiga ir pirmaeilis uždavinys.
Pareiga ginti valstybę ir jos konstitucinius pagrindus besąlygiškai tenka piliečiams. Tiesiogiai patys piliečiai yra neginčytinai veiksminga, tačiau, būtina pripažinti, paskutinioji valstybės ir demokratijos gynybos linija, kuomet jokie kiti valstybės valdymo mechanizmai ir svertai nebeveikia, o visos konstitucinės priemonės ir būdai realiai išnaudoti. Ar ištiesų jau pasiekėme tokią ribą? Nemanau.
Tuomet, kai nesilaikoma šių principų, kuomet nepaisoma jų pusiausvyros, atsiranda politinės santvarkos griūties ir pačios valstybės suirimo rizika. Tokios rizikos atsiradimo požymiais yra įstatymų ir juose suteiktų galių bei jų ribų nepaisymas, bet kokiu būdu dezorganizuojantis
Valstybės valdymą ar savivaldą, arba kitaip trikdantys žmonių gyvenimą.
Krizinę padėtį įtakojančių veiksnių nėra daug. Jie akademiškai elementariai skirstomi į ekonominius ir politinius, į vidinius ir išorinius. Teisė šiuo aspektu niekuom dėta, nes ji tik atspindi šalies ekonominę- politinę sanklodą bei principus, kuriuos apsaugoti yra sukurta.
Pažymėtina, jog nuo seno visuotinai yra žinoma aksioma: „manipuliavimas žmonių nuotaikomis, grindžiant išskirtinai vien teisės ar teisingumo problemomis, tėra banali uždanga laikinai nukreipianti visuomenės dėmesį ir joje kylantį nepasitenkinimą nuo kritinių ekonominių ir politinių aktualijų.“
Tačiau būtina nepamiršti, kad tai, pirmiausia- nėra demokratinės visuomenės valstybėje priimtinas problemų sprendimo būdas. Antra, tai tik laikinai „užšaldo“ pagrindinių, opiausių, kritinių klausimų sprendimą ir atitolina jo momentą. Trečia, laikui bėgant, neišspręstos problemos dar labiau aštrėja, ko pasekoje visuomenėje gali prasidėti prognozėms menkai tepasiduodantys konfliktiniai ar kriziniai procesai. Ar pastaruoju metu ne tokios situacijos link esame inirtingai stumiami ir klusniai brendame?
Nuo seno žinoma, jog neatsakingas ir pakrikusias mintis atspindinčiais lozungais, šūkiais ir agitacijomis neįmanoma atvesti į teisingą kelią žmogaus, o juolab visuomenės. Todėl, privalu tiksliai žinoti kokias pasekmes visuomenei ir atskiram žmogui sukels garsiai peršamos „tiesos“, ypač jei norima patarti, kaip užgydyti visuomenės ir valstybės žaizdas, dėl kurių žmonės nesijaučia laimingais savo šalyje. O tam būtina didelė asmeninė patirtis. Jos nesant, belieka vien nežinia ir abejotinų eksperimento rezultatų tikimybė. Jeigu pretenduojantys vesti paskui save žmones neįstengia to suprasti, nukenčia ir jie patys, ir žmonės, kuriems jie skelbiasi tarnaują.
Ne sykį turėjome galimybę įsitikinti, kad dažniausiai prieš rinkimus iš nežinios išnyrantys įvairiausi „visažiniai“ dar niekad nėra atvėrę žmonėms žadėtųjų vartų į laimingą ir orų gyvenimą Lietuvos žemėje. Vienok, dar nepraradome gebėjimo atpažinti ir suvokti Tiesą bei Teisingumą.
Neiškeitėme jų į pataikūnišką melą, lipšnią apgaulę ir slidžius pažadus. Suprantame kas yra nauda, o kas tik nuostoliai. Pripažįstame bendražmogiškąsias, demokratines vertybes. Turime konstitucinę Valstybę. Tai nejaugi kadaise išsvajotas, pokario partizanų, Sausio 13-ąją ir Medininkų poste žuvusiųjų krauju aplaistytas Nepriklausomos Lietuvos valstybingumas nebėra vertas mūsų atsikvošėjimo ir susivokimo kuria linkme judame, ko kiekvienas trokštame ir ką privalome padaryti savo svajonėms įgyvendinti Lietuvoje?
Nesugebėjimas nuspręsti ir klaidos neapsaugo nuo neigiamų pasekmių ir atsakomybės pirmiausia prieš save pačius.
