Tai vyksta kasdien, milžiniškais kiekiais, todėl lengviausia – skaityti, tikėti ir tapti vis labiau skeptišku dėl visko, kas vyksta aplink (vis tiek aplink vien vagys ir gyvenimas ritasi žemyn).
Arba galima bandyti suprasti, kas vyksta ir kodėl. Tai svarbu, nes kartais diskusijos apima ir nacionaliniam saugumui svarbius sprendimus bei projektus. Pavyzdžiui – energetinį saugumą. Praėjusių metų liepą per Lietuvos žiniasklaidos kanalus nuvilnijo „žinia“, jog „didesnė dalis Lietuvos gyventojų ir toliau mano, kad suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas ir jam priklausantis laivas-saugykla „Independence“ yra per brangus valstybei“. Sputniknews.lt – šių metų sausį mestelėjo „žinią“, jog „tiesiog nėra ekonominės prasmės pirkti dujų partiją terminale Klaipėdoje.“
Esą „ekonominė tokio pirkimo prasmė slenka.“ Vasarį „žinią“ apie SGD terminalą kitu kampu atkartojo kitas Lietuvoje ilgus metus veikiantis laikraštis: autoriaus pasažą galima apibendrinti kaip siūlymą nekritikuoti Rusijos minkštosios galios instrumentų (Kirkorovo koncertų, animacinių filmų kuriamų žinučių), jei Klaipėdoje priimami „Novatek“ SGD kroviniai. Apie ką visa tai – skirtingas nuomones ar sąmoningą klaidinimą tų, kurie nenori ar neturi laiko gilintis?
Apie ką visa tai – skirtingas nuomones ar sąmoningą klaidinimą tų, kurie nenori ar neturi laiko gilintis?
Kiek šališkumo yra normalu?
Turėti skirtingą nuomonę tų pačių sprendimų, projektų ar reiškinių atžvilgiu nėra blogai. Savaime suprantama, skirtingai vertinti situaciją ir rizikas, remti skirtingus šalies energetinę nepriklausomybę įtvirtinančius sprendimus, skirtingai vertinti svarstomų sprendimų pasekmes ir t. t. Problemų kyla tuomet, kai: a) renkant įrodymus pradedama rinktis tik „vyšnias nuo torto“ – kreipti dėmesį vien į tai, kas patvirtina iš anksto susidarytą nuomonę; b) sąmoningai iškreipiami faktai, siekiant sukurti ir įteisinti paralelinę tikrovę, kurioje nebelieka vietos objektyviems faktams: ją užima manipuliacinės žinutės, nuomonės, arba tiesiog – melas. Apie viską iš eilės.
Evoliucinės biologijos ir religijos šalininkų pasaulio raidos debatai yra gera iliustracija to, ką R.Davies vadina „akys mato tik tai, ką protas pasirengęs suvokti“. Diskusijos apie skiepus ar homeopatijos (ne)veiksmingumą įvardijamos kaip dar vienas pavyzdys debatų, kai abi pusės dažniausiai mato ir girdi vien savo įrodymus bei net neketina gilintis į priešingos pusės pateikiamus argumentus. Mokslininkai tokį reiškinį vadina „patvirtinimo šališkumu“ (angliškai confirmation bias) – naujos informacijos interpretavimą tokiu būdu, kad asmeninės išankstinės išvados liktų galioti.
Šališki savo tvirtinimuose galime būti dėl kelių priežasčių. Pirma, dėl politiškai, kultūriškai, emociškai ir kitaip užimtų pozicijų – ideologijos, verslo intereso, priklausomybės partijai ir panašiai. Tokiu atveju visi „įrodymai“ parems susikurtą teoriją, kadangi faktų ignoravimą individai suvokia kaip būdą pritapti – asocijuotis su kitų įsitikinimais ir išvengti socialinio atstūmimo. Prielaidą, jog žmonės nuolat ieško išankstinės nuomonės „įrodymų“, o ne bando ją kvestionuoti, patvirtina šiuolaikiniai tyrimai – norime būti laikomi teisiais, net jei žinome, kad nesame.
Prielaidą, jog žmonės nuolat ieško išankstinės nuomonės „įrodymų“, o ne bando ją kvestionuoti, patvirtina šiuolaikiniai tyrimai.
Deja, kaip savo knygoje „The Web of Belief“ pastebėjo Willard V.Quine ir J.S.Ullian, tuos, kurie nori atrodyti teisūs nuo tų, kurie teoriškai ir praktiškai ieško objektyviai geriausio sprendimo skiria viena esminė aplinkybė – pirmųjų puikavimasis prieš neišvengiamą žlugimą. Būtent tai jiems ir neleidžia pamatyti klaidos – ją ištaisyti ir judėti progreso kryptimi.
Dar viena klaidingos interpretacijos ir išskirtinės svarbos suteikimo tik palankiems „įrodymams“ priežastis, anot Z.Kunda, yra žmonių siekis atrasti trumpiausią pažinimo kelią. Kitaip tariant, kasdien atakuojami milžiniško informacijos srauto, esame priversti ją koduoti: kaupti, kurti modelius, atkurti kai prireikia. Komplikuotų reiškinių vertinimui reikėtų daug mentalinės energijos, todėl mūsų smegenys ieško lengvesnių išeičių. Matydami ir girdėdami tik tai, kas patvirtina ką ir taip „žinome“, supaprastiname pasaulį ir geriau įsimename informaciją.
Bėda ta, kad atmetant „nenaudingus“ argumentus ne tik atmetama realybė, bet ir gimdomos fikcijos.
Bėda ta, kad atmetant „nenaudingus“ argumentus ne tik atmetama realybė, bet ir gimdomos fikcijos: su realybe nieko bendro neturintys pasakojimai. Būtent juos labai dažnai ir atpažįstame žiniasklaidoje: kad dujų terminalas per didelis, (nors žinios apie prognozuojama augsiantį dujų vartojimą elektros gamybai ar dujų tiekimo vamzdynais potencialias krizes nepastebime), kad SGD per brangios (nors vamzdžiais tiekiamų dujų galutinė kaina objektyviai didesnė), kad į Klaipėdą plaukia rusiškų dujų kroviniai (nors realiai per 2020 metus jie tesudarė 14 proc.), kad, Lietuvos piliečių nuomone, terminalas per brangus (nors tokią nuomonę parėmė mažiau nei pusė apklaustųjų).
Šališkumas klesti dėl informacijos naudotojų nenoro gilintis ir tai tapo tiek įprasta, kad dažnu atveju „melagienų“ nė nepastebim. Bet yra ir gera žinia – su jomis galima bandyti „kovoti“, nes silpnus argumentus nesunku paneigti tyrimais, statistika grįstais argumentais. Švietimu, kantrybe, nuoseklumu – išankstines klaidingas nuostatas galima netgi įveikti. Pasaulėžiūra nepakeičiama per dieną, bet ši kova – pakankamai sąžininga.
Tikslingai kuriamas melas: „informacijos plovimas“ per tarpininkus
Vis dėlto, siekis pabrėžti susidarytai nuomonei palankius argumentus yra mažesnė blogybė, lyginant su sąmoningu klaidinimu ir manipuliavimu informacija. Informacijos „plovimas“ (angl. „information laundering“) – terminas, kurį NATO Strateginės komunikacijos kompetencijų centras naudoja aiškindamas manipuliavimą informacija specialiai tam sukurtose žiniasklaidos priemonėse, siekiant aiškiai apibrėžtų tikslų. Tai nėra siekis atrodyti teisiems prieš debatų oponentus, kolegas, ar verslo konkurentus.
Neatsitiktinis yra šio termino ryšis su labiau paplitusia „pinigų plovimo“ sąvoka: informacijos plovimo atveju melą (kaip nešvariai uždirbtus pinigus) bandoma įteisinti per tarpininkus, taip ne tik jį legalizuojant (daug kartų pakartota nesąmonė gali atrodyti kaip tiesa), bet ir neleidžiant atsekti pirminio naudojamos informacijos šaltinio.
2020 m. gruodį NATO Strateginės komunikacijos kompetencijų centras paskelbė tyrimą, kuriame analizuoti Kremliui oficialiai ir neoficialiai dirbantys informacijos šaltiniai – kaip jie vykdo informacines kampanijas Šiaurės ir Baltijos šalyse. „Informacijos plovimo“ atvejų tyrimui minėta institucija sukūrė metodiką, padedančią identifikuoti manipuliavimo informacija technikas, atpažinti ir įrodyti tokią veiklą.
Atskleistas visas manipuliavimo plaunant informaciją ciklas: identifikuoti pasikartojantys algoritmai, ryšiai tarp procese dalyvaujančių subjektų. Remiantis šia metodika, ištirti 32 „informacijos plovimo“ atvejai, susidedantys iš 854 epizodų, kuriuose dalyvavo 570 subjektų: renkančių informaciją atviroje žiniasklaidoje, greituoju būdu ją transformuojančių ir platinančių toliau per jau veikiančių arba specialiai tam sukurtų ir toliau sparčiai kuriamų žiniasklaidos priemonių tinklą.
„Potiomkinų kaimai“ arba kaip veikia informacijos plovimo mašina
„Informacijos plovimo“ technikos labai įvairios: pradedant klaidingomis antraštėmis, paprasta dezinformacija (melagingų žinių skleidimas greta tikrų faktų), tęsiant sąmoningu auditorijos klaidinimu, pateikiant „eksperto“ (dažnai neegzistuojančio) vertinimą kaip neva įvykusį akivaizdų faktą. Įspūdingai atrodo „Potiomkinų kaimai“ – melagingas žinutes kuriančių ir platinančių viena nuo kitos nepriklausančių platformų tinklai. Visa tai skirta įgyvendinti Rusijos strateginius interesus regione, todėl kelia grėsmę regiono šalių nacionaliniam saugumui – tokią išvadą daro Rygoje veikiantis NATO Strateginės komunikacijos kompetencijų centras.
„Informacijos plovimo“ technikos labai įvairios: pradedant klaidingomis antraštėmis, paprasta dezinformacija.
Įdomi detalė: tyrime didelis dėmesys skiriamas ir tam, kaip nacionalinės žiniasklaidos priemonės, joms net neįtariant, tampa dezinformacijos sklaidos šaltiniais, jas pasitelkiant kaip instrumentus skleisti sufabrikuotą žinią kuo platesniam vietinės auditorijos ratui (prisiminkim Lietuvoje platintą žinią apie nepasitenkinimą SGD terminalo kaina). Tokiu būdu klaidinga žinia yra legitimizuojama – jei, nepatikrinus informacijos, ji atsidūrė populiarioje žiniasklaidos priemonėje, randasi diskusija, sudaranti sąlygas skleisti šią žinią dar toliau. Tokiu atveju nepatirdamas jokių karinių, ekonominių ar politinių kaštų, suinteresuotas veikėjas gali ne tik strategiškai klaidinti visuomenę, bet ir susikurti poveikio politinei darbotvarkei instrumentą, inicijuoti sprendimus valstybės institucijose.
NATO Strateginės komunikacijos kompetencijų centro studijoje Klaipėdos SGD terminalui skirtas išskirtinis dėmesys, todėl taip dažnai ir naudoju šio strateginio Lietuvos projekto pavyzdį. NATO tyrime Sputnik Latvia įvardytas kaip šaltinis, kuris 2018 m. sąmoningai pateikė pirminę klaidingą interpretaciją Baltijos šalių dujų rinkos kūrimo klausimu: esą Lietuva buvo palikta už bendros rinkos kūrimo ribų ir tai neva įrodo skirtingus Baltijos šalių požiūrius minėtu klausimus (nors realiai Lietuvai palikta galimybę jungtis prie bendros rinkos kituose etapuose).
Sputnik Latvia „žinią“ tikslingai išplovė aštuonios platformos – šešios rusų kalba (pvz., Rubaltic, Regnum) ir dvi lietuvių kalba (Sputnik Lithuania, Socialistų partija) – tai jau daug daugiau nei oponento argumentų ignoravimas. Žinutė virto „faktu“: esą Lietuvos neprisijungimas prie bendros rinkos galutinai sužlugdė Lietuvos „viltį“, kad Klaipėdos terminalą išnaudoti kitų Baltijos regiono šalių energetiniam saugumui stiprinti. Kad juo de facto jau naudojasi visas regionas – naudinga nematyti, ginčytis, vadinti nesąmone ir pan.
Kas toliau?
Taigi, tiek nekreipiant dėmesio į objektyvius skaičius, neturint laiko gilintis, tiek sąmoningai iškraipant situaciją ir pateikiant „alternatyvią tiesą“, realiai nemažai nukrypta į lankas. Grįžtant prie SGD terminalo pavyzdžio – pastarieji keleri metai buvo rekordiniai ne tik jo išnaudojimo, bet ir gamtinių dujų eksporto į Latviją, Estiją, Suomiją požiūriu. Oficialiai du iš šešių terminalo naudotojų yra Estijos bendrovės. Dujų importas per terminalą jo naudotojams suteikė lankstumo, saugumo, prieigą prie pasaulinių dujų kainų ir naujų dujų tiekėjų, įskaitant tos pačios Rusijos „Novatek“.
Simbolika čia svarbi – jei pavyktų nuneigti Klaipėdos „Independence“ projekto naudą, gal pavyktų nuneigti ir visos Lietuvos nepriklausomybės idėją.
Bet visa tai Sputnik buvo nesvarbu, nes SGD terminalo Lietuvoje idėją reikėjo vaizduoti kaip rusofobišką, kvailą, korupcinį ir žlugusį sprendimą. Simbolika čia svarbi – jei pavyktų nuneigti Klaipėdos „Independence“ projekto naudą, gal pavyktų nuneigti ir visos Lietuvos nepriklausomybės idėją. Apmaudžiausia, kad Lietuvoje „pasimaunama“ ant šio kabliuko ir platinama dezinformacija net patiems įtrauktiems asmenims to nesuvokiant. Bet viskas priklauso tik mūsų – jei atsispyrėm Sputnik vakcinos minkštajai galiai, galime atsilaikyti ir prieš žiniasklaidos Sputnik viliones įtraukti į paviršutinės klaidingos nuomonės formavimo ir sklaidos viliotinį.
Dr. Arūnas Molis yra KN Reguliuojamos veiklos ir SGD projekto vadovas.
