Ir tai ne šiaip žodžiai ar formali įstatymo numatyta procedūra. Tai – prisiekiančiojo sąžiningumo deklaracija ir užtikrinimas. Tai yra aiškus ir valingas patvirtinimas, kad liudytojo pareigos – žinomos ir suprantamos, o pasekmės už melagingų parodymų davimą ar vengimą duoti parodymus – suvokiamos.
Būtina pažymėti, kad prisiekia tik tie liudytojai ar nukentėjusieji, kuriems apklausos metu yra suėję 16 metų. Būtent nuo tokio amžiaus galima taikyti baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Tiesa, liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, net ir vaikas, neturintis 16 metų. Svarbu tai, kad būtų duomenų, jog toks asmuo gali turėti kokios nors informacijos, turinčios reikšmės bylai išspręsti.
Už melagingų parodymų davimą asmeniui gali būti skiriami viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas ar laisvės atėmimas iki dviejų metų. Kai kuriais atvejais, melagystės gali baigtis laisvės atėmimu net iki penkerių metų.
Svarbu pažymėti, kad bylose, kuriose kaltinamieji yra liudytojo ar nukentėjusiojo šeimos nariai, giminaičiai, toks liudytojas ar nukentėjusysis neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, bet prieš apklausą nebuvo su ta teise supažindintas. Jei iki liudijimo ši teisė buvo pristatyta, tačiau ja nebuvo pasinaudota ir buvo sutikta duoti parodymus, liudytojas ar nukentėjusysis prisiekia ir atsako už melagingus parodymus.
Yra ir daugiau atvejų, kai asmuo turi teisę atsisakyti liudyti ar neprisiekia ir neatsako už melagingų parodymų davimą net ir tuo atveju, kai sutiko duoti parodymus. Tačiau tai – išimtys, kurias lemia daug įvairių aplinkybių.
Netikslūs parodymai – ne melas
Negalėčiau pasakyti, kad melas liudytojų parodymuose arba melagingi parodymai – itin paplitęs reiškinys. Dažniausiai susiduriama su tam tikrais nukentėjusiųjų ar liudytojų prieštaravimais parodymuose, jų nenuoseklumu, fragmentiškumu ir pan. Tai, iš pirmo žvilgsnio, lyg ir galėtų būti vertinama kaip melas. Tačiau vien tai, kad liudytojas ar nukentėjusysis, apklausiamas teisme, vienas ar kitas aplinkybes nurodo kitaip, nei ankstesnėje savo apklausoje, ar kitaip, nei kiti tos pačios bylos liudytojai ar kaltinamasis, dar nereiškia, kad toks asmuo meluoja. Tereikia abejonę keliančius parodymus patikrinti. Kaip? Remtis kitų liudytojų parodymais, specialistų, ekspertų išvadomis, apžiūros protokolais, vaizdo, garso įrašais, kita bylos medžiaga, joje užfiksuotais duomenimis ir pan.
Jei žmogus sąmoningai ir tyčia sako teisėjui netiesą apie esmines bylos aplinkybes, jei niekas jam šių aplinkybių tinkamai suvokti ar pamatyti netrukdė – tai melas. Jei asmuo nurodo išgalvotas esmines aplinkybes ar duoda parodymus apie jas, nors jų nematė ir net negalėjo matyt, tarkime, įvykio metu buvo uždarytas areštinėje ir negalėjo būti įvykio vietoje, – tai taip pat melas, už kurį reikia atsakyti.
Taigi, tik atlikus išsamų įrodymų tyrimą galima patikimai ir neabejotinai nuspręsti, ar parodymai – melagingi, ar, vis tik, yra neišsamūs, prieštaringi dėl kitų priežasčių, tarkime, dėl kiekvieno liudytojo amžiaus, gebėjimo suvokti aplinką, vietos, iš kurios buvo stebimas įvykis, ir pan.
Jei daugelis aplinkybių ir faktų rodo, kad žmogus meluoja, tokioje byloje nuosprendį paskelbęs teismas turi teisę atskira nutartimi kreiptis į prokurorą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos – melagingų parodymų davimo – ištyrimo ir prašyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
Nustatyti melą padeda detektorius (poligrafas)
Pasitaiko atvejų, kai kaltinamieji, gindamiesi nuo kaltinimo, prašo atlikti jo paties ar tam tikrų liudytojų, nukentėjusiųjų tyrimą poligrafu. Jie tikisi, kad tai yra patikimiausias būdas nustatyti, kas meluoja, o kas sako tiesą. Deja, ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Įrodymų tyrimas bei jų analizė ir vertinimas – kur kas sudėtingesnė veikla. Teisėjas turi nuspręsti, ar byloje surinkti įrodymai yra gauti teisėtais būdais, ar jie gali būti patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis procesinėmis priemonėmis. Be to, išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, visi įrodymai turi būti išsamiai ir nešališkai įvertinti.
Poligrafas, arba melo detektorius, yra prietaisas, fiksuojantis asmens fiziologinius pokyčius, kuriais grindžiamas tiriamojo asmens teiginių vertinimas. Tyrimo poligrafu duomenys gali būti priemonė bylos duomenims surinkti, siekiant išsiaiškinti tyrimo kryptis, strategiją. Tai – pagalbinė priemonė sėkmingam ikiteisminiam tyrimui, tačiau ne veiksnys, lemiantis ar darantis įtaką teismo sprendimui. Be to, poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu objektus ir atvejus, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas ir jo rezultatai gali būti naudojami, nustato Poligrafo įstatymas, o ne Baudžiamojo proceso kodeksas.
Pagal Poligrafo įstatymą, toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja. Kitais atvejais, duomenų, gautų naudojant poligrafą, pagal baudžiamojo proceso nuostatas, negalima pripažinti įrodymais. Beje, pagal teismų praktiką, poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, registruojantis įvairius fiziologinius rodiklius, susijusius su žmogaus emocijomis, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes. Todėl, atliekant tyrimą poligrafu, gauti duomenys neatitinka baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad pagrindo naudoti poligrafą baudžiamajame ar kituose procesuose, įskaitant ir teisme nagrinėjamas bylas, bei atlikti jose poligrafo tyrimą nukentėjusiesiems, liudytojams ar kaltinamiesiems – nėra.
Tačiau būtų netiesa, jei sakyčiau, kad teismai niekada nenaudoja tyrimo poligrafu. Jeigu teisėjas, vertindamas įrodymus, nusprendžia naudoti poligrafą, jis turi paprastai ir aiškiai pabrėžti, kad tyrimą poligrafu atlikusio specialisto padaryta išvada nebus vertinama kaip įrodymas. Spendimas atlikti tyrimą poligrafu gali būti svarbus nebent pačiam teisėjui: patvirtinti vidinius įsitikinimus dėl tam tikrų įrodymų vertinimo, patikrinti, ar nėra poreikio papildomiem, išsamesniem įrodymam. Gali būti ir tokių atvejų, kai po tyrimo išaiškėja dar viena galima tiriamo įvykio versija ar kitos aplinkybės.
Taigi, galima sakyti, kad teisminėje praktikoje, tam tikrais atvejais, tyrimo poligrafu atlikimą lemia teismo pareiga išsamiai ištirti visus įrodymus ir imtis visų įstatymų numatytų priemonių bet kokioms abejonėms ar prieštaravimams pašalinti. Teismas privalo išnaudoti visas įmanomas priemones įrodymams tirti ir patikrinti, o jeigu reikia, pasinaudoti galimybe atlikti tyrimą poligrafu. Žinoma, dar kartą paminėsiu: šio tyrimo metu gauti duomenys patys savaime nelemia ir negali daryti esminės įtakos teismų priimamiems sprendimams.
