Leiskite paaiškinti, kodėl jaunystėje kaupti pensijai nėra protinga mintis. Dėl daugelio priežasčių. Jaunystėje mes tik pradedame įsitvirtinti gyvenime. Jaunuoliai negali tikėtis didesnio uždarbio, nes neturi jokios patirties, neturi darbo įgūdžių. Tačiau iš jų pirmos mažos algos jau PRIVALOMAI atskaitoma senatvei. Jeigu sieki mokslų, o tėvai neturi galimybių paremti, nuo savo mažo uždarbio, vis tiek PRIVALAI sumokėti būsimai tolimai senatvei. Jaunam žmogui gaunančiam mažas pajamas reikalingas būstas, bet pirmiausia jis PRIVALOMAI susimoka būsimai pensijai. Jaunas energingas žmogus bando susikurti verslą, kurio pradžiai reikalingi pinigai. Nuo pirmųjų uždarbių jau PRIVALOMAI atskaitoma senatvei. Jaunystėje visko norisi, viskas įdomu, reikia kuo daugiau pamatyti ir išbandyti, bet apribokite savo žingeidumą, pirmiausia iš savo menko uždarbio PRIVALOMAI susimokėkite už senatvę, kurios gal nesulauksite.
Žiniasklaidoje svarstoma, aimanuojama, kad jauni žmonės neskuba kurti šeimų, turėti vaikų, laukia iki kol taps labiau finansiškai stabilūs. Tą laiką tikrai prailgina PRIVALOMI atskaitymai senatvei. Neįmanoma paneigti fakto, kad lietuviška pensijų sistema, didindama jaunų žmonių finansinį nestabilumą, atgraso juos turėti daugiau vaikų, verčia šeimas kurti vėliau.
Logiškiausias laikas pradėti rūpinti senatve yra tada, kai vaikai užauginti ir savarankiški, kai esi kažko pasiekęs savo profesijoje, uždirbi daugiau, nei naujokai. Keturiasdešimties metų amžius pradėti kaupti sau pensijai, manau, yra pats tas metas. Gaunant didesnes pajamas nebūtų tokie skaudūs ir didesni atskaitymai.
Yra dar vienas abejotinas niekam abejonių nekeliantį įsitikinimas, kad saugią senatvę galima užsitikrinti tik iš anksto kaupiant pinigus valstybiniame ar privačiame fonde, ar sukaupiant daug turto ir santaupų.
Siūlau imti pavyzdį iš laisvų, liberalių šalių. Labai logiška yra sistema, kai kiekvienam pensininkui visuomenė paskiria minimalią vienodą išmoką.
Teko būti Tailande Bankoke. Gidė labai gražiai paaiškino, kodėl pas juos didelės šeimos. „Jeigu turėsi vieną ar du vaikus, jie gali būti „nevykę“. Jei turėsi penkis vaikus, iš jų atsiras bent vienas, kuris tavimi senatvėje pasirūpins“. Apie tokią „pensiją“ susimąsto retas.
Lietuva toli gražu dar nėra laisvų, galinčių savimi pasirūpinti, žmonių valstybė. Kuriame demokratinę-policinę-socialistinę valstybę, kurioje biurokratams paliekame spręsti, kaip ir kas mums yra geriausia. Visi žinome, kad monopolija yra blogai, kad ji yra progreso, naujovių stabdis, bet kažkodėl valstybinė monopolinė pensijų sistema abejonių mums nekelia.
Nesvarbu, kad visi ja nepatenkinti.
Ką siūlau? Siūlau imti pavyzdį iš laisvų, liberalių šalių. Labai logiška yra sistema, kai kiekvienam pensininkui visuomenė paskiria minimalią vienodą išmoką (pensiją) nepriklausomai nuo buvusio atlyginimo. Norintys senatvėje gyventi sočiau, patys tuo pasirūpina jiems priimtiniausiu būdu.
Tapkime laisvų, savarankiškų žmonių visuomene. Balsuokime už politikus, kurie panaikintų biurokratinius suvaržymus rūpintis savo senatve patiems. Būtent laisvos, nemonopolizuotos visuomenės džiaugiasi turtingu gyvenimu.
Arūnas Rimkus yra gydytojas.
