Kaip ir nieko naujo. Jei dar šiemet niekas nesakė, tai verslininkai Palangoje dar niekada nematę tokios blogos vasaros, abiturientai – tokių nesąžiningų egzaminų, žmonės – tokios durnos valdžios, kelininkai – tiek sniego, vairuotojai – tokių kamščių, jaunieji Sąjūdžio raudotojai – taip begėdiškai išduotos Lietuvos.
Kaip išduoti iliuziją
Po išgirstų žodinių Lietuvos iliustracijų, kurios jau greičiau primena ne mylimą šalį, o Picasso Gerniką ar Zdzislavo Beksinskio paveikslus, pradedi galvoti, kad galbūt kažką praleidai, galbūt akiniuose tikrai trūksta dioptrijų. Korekcijos kreipiausi į savo „Nacionalinės ekspedicijos“ bendrakeleivę, istorikę Luką Lesauskaitę, šviežiai apsigynusią magistrinį darbą nepriklausomos Lietuvos vizijos paieškų 1988-1990 metais tema.
Neegzistuojančio idealo išdavystė, buvimas eretikais ten, kur nėra ortodoksijos – tokia, panašu, didžiausia mūsų visų problema.
Prisiklausius grandiozinių lozungų apie išduotus Tėvynės idealus, buvo keista išgirsti, kad ir jai toks didžiojo nuopolio naratyvas atrodo tiek pat pritemptas ir išpūstas, kiek ir menkiau šią temą išmanančiam man. Iš diskusijos susidarė tuometinės situacijos kontūrai: vienos konkrečios, nekintančios, „teisingos“ Lietuvos vizijos ar modelio viso Sąjūdžio metu net nebuvo. Ilgainiui išsikristalizavo idėjos, dėl kurių kompromisai buvo neįmanomi: išėjimas iš TSRS, nesijungimas prie jokių naujų rytietiškų imperijų, judėjimas vakarietiškos valstybės link – bet daugelis jų buvo ir yra kuo puikiausiai įgyvendinamos.
Ko trūko, tai vienos ortodoksinės tiesos apie tai, kokia būtent Lietuva privalės tapti po 30-ies metų, vadovaudamasi tomis idėjomis. „Jei matot, kad gera idėja – pasveikinkit ir pasakykit, kad Sąjūdis parems. Bet tegu patys imasi iniciatyvos“ – momento dvasią įkūnija Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario nurodymas savanoriams.
„[…] Būtina pripažinti vienodas socialines, ekonomines, kultūrines teises ir laisves visiems Lietuvos TSR piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės, kalbos, religijos ir papročių.“ „Sąjūdis yra prieš valstybės monopolį kultūros srityje ir remia kultūrinės kūrybos laisvę bei kūrybos organizacijų pliuralizmą.“ „Niekas neturi teisės primesti kitam asmeniui nepriimtinos pasaulėžiūros, versti jį kalbėti, elgtis ir veikti prieš savo sąžinę. „Vaikams neturi būti primetamas jų tėvų įsitikinimams priešingas tiek antireliginis, tiek religinis auklėjimas.“ „Sąjūdis yra už tai, kad tikintieji ir ateistai turėtų vienodas teises skleisti savo pažiūras [...]“ – iš Sąjūdžio programos yra akivaizdu, kad buvo žinoma forma, bet ne tikslus turinys, kuris turėjo užpildyti visą Lietuvą ir joje gyvensiančių žmonių galvas.
O juk būtent tokios Lietuvos idėją į karsto duobę nuleido ir palaidojo visos partijos su visomis savo programomis. Neegzistuojančio idealo išdavystė, buvimas eretikais ten, kur nėra ortodoksijos – tokia, panašu, didžiausia mūsų visų problema.
Kaip teisingai mylėti Lietuvą
Bet negadinkime geros istorijos faktais. Tautiško, patriotinio švietimo apleidimas ir „Globalios Lietuvos“ idėjų propagavimas yra lietuvių tautos žudikai ir pats tikriausias Sąjūdžio idealų niekinimas. „Esame viena Lietuvos tauta ir kiekvienas motyvuotas lietuvis ar su Lietuva save siejantis asmuo yra svarbus ir reikalingas Lietuvai, nesvarbu, kur jis dirbtų ir gyventų, kiekvienas savo žiniomis, idėjomis ir patirtimi gali prisidėti prie valstybės ir visuomenės pažangos“ skelbia šlykšti „Globalios Lietuvos“ propaganda.
Jei jau tai nėra kuo tikriausia egzistencinė grėsmė lietuvių tautai ir valstybei, reiškia jų nėra išvis. Akivaizdu, kad norint išsaugoti Lietuvą, yra būtinas visiškai priešingas mokymas. Taigi: „yra dvi lietuvių tautos – gyvenanti Lietuvoje ir už jos ribų. Tikrajai lietuvių tautai priklauso tik Lietuvoje gyvenantys, joje ir jos kapitalo įmonėse dirbantys lietuviai. Tik jiems leidžiama savo teisingomis, valstybės patvirtintus patriotiškumo kriterijus atitinkančiomis idėjomis prisidėti prie valstybės ir visuomenės pažangos.“ Kiekvieną rytą balsu prieš pamokas – ir reisai į Londoną kils tušti.
Juk tūlam sociologui akivaizdu, kad žmonės iš Lietuvos išvažiuoja būtent todėl, kad nesupranta Mindaugo reikšmės pasauliui, klaidingai mano, kad Lietuvoje „Žalgirio“ vardą turinčių dalykų kiekis yra viršijęs padorumo ribas, ar nesuvokia, kad „privalo“ mylėti Lietuvą savo fiziniu buvimu joje. Jie tikrai kad nesinaudoja savo pamatine laisvo judėjimo teise paprasčiausiai ieškodami laimės. Dar geriau būtų, jei tautiškai šviečiant Lietuvą, būtų išvis uždrausta mokyti, kad už Lietuvos ribų yra kažkas, į ką galima keliauti, kad ten gali egzistuoti laimė, ar kad Lietuva turi iš ko imti pavyzdžius ir iš ko pasimokyti.
Taip pat kritiškai svarbu yra uždrausti propagandą apie neva gyvuojančią ir laisvą Lietuvą skleisti visokiems užsieniečiams. Štai kad ir šį savaitgalį Lietuvos kariuomenės ir Pensilvanijos nacionalinės gvardijos 25-erių metų bendradarbiavimo jubiliejuje šnekėjęs gvardijos vadas Anthony Carrelli. Beveik zen budistiška „parodyti, o ne pasakyti“ mada, susirinkusiuosius jis paragino apsižvalgyti po tą pačią Lukiškių aikštę.
Buvo karštas, giedras sekmadienis, naujai įrengtuose aikštės fontanuose žaidė vaikai, už jų gatvėje vežimėliuose šeimos stūmė atžalas, dar per jaunas juose išstovėti. Iš bažnyčių einant žmonėms, pro gatvėje išrikiuotą tarptautinės karinės technikos parodą traukė dainuojantys krišnaitai. Ta pačia gatve, priminė generolas, kurioje ne taip jau seniai buvo tardomi ir kankinami žmonės.
Amerikiečių generolo išvada buvo paprasta: „this is what freedom looks like. This is why we wear the uniform“ – taip atrodo laisvė, būtent dėl to mes dėvime uniformą. Tikriausiai generolui niekas nepranešė, kad atvyko į išparduotą, išduotą, palaidotą varguolių kraštą, ir čia išvis kažkuo džiaugtis yra nepadoru.
Bet galbūt mūsų svečio komentare iš tiesų būta krislo tiesos? Galbūt laisvos valstybės kaina iš tiesų yra susitaikymas su tiesa, kad ne visi ta laisve naudosis būtent taip, kaip nori tu, ir tai nebus joks nusikaltimas? Juk tokiu atveju būtų vaikiška skųstis, kad pasaulyje ne viskas yra dėliojama pagal tavo užgaidas, o tavo valstybė jau seniai perlipusi siaurus, selektyvaus programų skaitymo sukurtus rėmus.
Ką daryti?
Apie ką čia mes – juk Lietuva parduota, badaujanti, išduota, o tokie žmonės kaip generolas Carrelli ar profesorius Bumblauskas, teigiantys, kad „mūsų šalis dar niekuomet nebuvo tokia solidi“, yra savo sąžinę pardavę nesusipratėliai. Visi šitie generolai ir akademikai, atsisakantys pripažinti totalų Lietuvos idėjos žlugimą, turbūt pamiršo Lietuvos socialinę atskirtį, milžiniškus emigracijos mastus, skurdą, aukštą savižudybių skaičių, korupciją, ad nauseam, ad infinitum.
Galbūt laisvos valstybės kaina iš tiesų yra susitaikymas su tiesa, kad ne visi ta laisve naudosis būtent taip, kaip nori tu, ir tai nebus joks nusikaltimas?
Bet juk niekas neneigia šių problemų realumo ar sukeliamų pasekmių. Lietuvoje yra blogų dalykų, bet jei būtent tai įrodo kažkokių idealų išdavystę, tuo pačiu tai įrodo ir tų idealų absurdiškumą. Nėra šalių be biurokratijos, galios be korupcijos, mokesčių be bandymų juos apeiti, laisvės be klaidų ir blogų sprendimų. Tačiau kaip netikslų mokslą išaiškina geresnis mokslas, o ne apeliacija į antgamtinius reiškinius, taip netobulą politiką keičia geresnė politika, o ne bėdavojimas apie palaidotą valstybę ir radikalizmas mušantis kumščiu į krūtinę.
Kiekvienam žmogui valstybė prasideda visų pirma jo galvoje, ir siekia per jo ištiestą ranką. Ji yra bendras mūsų visų kasdienių veiksmų katilas. Kaip tame pačiame Sąjūdžio minėjime priešingai bendram tragizmui konstatavo Algirdas Kaušpėdas – jei norime geresnės valstybės, reikia geresnių mūsų pačių. Tai tikriausiai lygiomis dalimis gąsdinanti ir padrąsinanti perspektyva: gąsdinanti, nes aplink gali rodytis daug blogiečių, drąsinanti, nes viskas yra mūsų rankose.
Arūnas Valinskas yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nario Mykolo Majausko padėjėjas.
