Tiesa, vien drąsos neužtenka – pakirpti gandrų sparnams teisės žirklių ilgio kol kas dar užtenka. Neseniai jomis skausmingai įkirpo Konstitucinis teismas, nustatęs, kad valstiečių prastumti Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimai prieštarauja Konstitucijai. Papildomą plunksną iš valstiečių sparno nepasididžiavo išrauti ir teismo pirmininkas Dainius Žalimas, konstatavęs, kad susidūrėme „su neregėtu, labai šiurkščiu įstatymų ir Konstitucijos nepaisymu.“
Valstiečių gandro tokie priešiški vėjai nepaims. Susiprotezavęs sparnus, jis vėl narsiai kyla į mūšį su valstybės negandomis. Viename šviežiausiųjų, Ramūnas Karbauskis susipyko su Prezidente dėl sveikatos priežiūros įstaigų pertvarkos. Kultūros komiteto pirmininką papiktino, kad Dalia Grybauskaitė, vetuodama pačioje pavasario sesijos pabaigoje prastumtas reformas, savo opoziciją joms grindžia „tik pacientų pasirinkimo laisve.“ Tik.
Norint rasti pirmąsias reformos spragas, nėra būtina nerti į gilias diskusijas apie jos turinio detales ar tokias „smulkmenas“ kaip pilietinės laisvės. Vien šių įstatymų priėmimo procedūros labiau priminė vidurinio piršto rodymą demokratiniams procesams, o ne normalią teisėkūrą. Išaiškėjus, kad dėl svarstomų įstatymų pateiktos Seimo sveikatos reikalų komiteto išvados buvo suformuluotos neteisėto posėdžio metu, valstiečių atsakymo tematika, paremta Etikos ir procedūrų komisijos išvadomis, nusistovėjo ties kažkuo panašiu į „nu ir kas?“ Kelių skirtingų partijų atstovai Seime turėjo gaišti laiką aiškindami didžiausiai parlamentinei jėgai, kad ex iniuria ius non oritur – iš neteisės negali kilti teisė. Pasirodo, gali.
O kaip ir kodėl, jums trumpai paaiškins Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis: „Tai yra demokratijos pagrindas, kad mažuma klauso daugumos. O kai kalbama apie buldozerį, tai aš irgi turiu tokią linksmą frazę, kad tam, kad kelius būtų galima išlyginti, tai reikia buldozerio. […] Taip, tai yra sprendimo būdas, o jūs čia, ką, abejojate?“
Juk ir Prezidentė Lietuvoje – tik viena, o štai žaliųjų Seime – daug. Gaus per visokius savo veto daugumos balsais – ir žinos, kas yra kas Lietuvoje. Kad būtų aiškiau, valstietis Puidokas dar senu geru argumentum ad „ne bobų reikalas“ primins Prezidentei, kad ji neištekėjusi ir negali suprasti šeimos svarbos, todėl, matyt, ir teikia Seimui ratifikuoti visokias Stambulo konvencijas. Ne visokių senmergių reikalas saugoti mūsų moteris nuo smurto.
Ir šiaip, kai pagalvoji, juk ir Konstitucinio teismo teisėjų viso labo tėra devyni, o valstiečių Seime – virš penkiasdešimt. „Nu ir kas“, kad Seimo narys Mindaugas Bastys šio teismo buvo pripažintas sulaužęs priesaiką, ir taip ipso facto paskelbtas neatitinkančiu pačios pamatinės ėjimo Seimo nario pareigas sąlygos. Mūsų balsai – mūsų tvarka. Reikia daugumai Basčio balso – Bastys lieka. Klausyti daugumos turi ne tik mažuma, bet ir pati demokratija.
Daugumos kumščio kaišiojimas po nosimi toli gražu neapsiriboja tik konservatoriais kaip didžiausia opozicine jėga.
Daugumai būtina ne tik paklusti, bet ir daryti tai tyliai – o nebyliam pritarimui ieškoti bent kiek subtilesnio metodo nei „nėra žmogaus – nėra problemos“ valdantieji ieškoti nesivargina. Skardžiaus apkaltos komisijoje per daug reiškiasi Andrius Kubilius? Kažką kažką tavo sūnus, kažką kažką interesai – viso gero, durys ten. Mes čia į komisiją ne klausimų uždavinėti susirinkome.
Vyriausioje rinkimų komisijoje bangas dėl užslėptos politinės reklamos kelia opozicijos deleguotas Vilius Semeška? Mes čia su savim pasitarėme ir nusprendėme, kad tu, Viliau, čia kažkaip ne taip baigei mokyklą, tai nėra tau ko kišt nosies ten, kur rimti dėdės demokratiją daro. Geriau tu ateik į Seimą ir įtikink visagalę daugumą, kad tavimi dar išvis galima pasitikėti. Viliui keliais balsais kol kas pavyko išsilaikyti komisijoje, bet žinia aiški: mažiau šnekėsi apie valstiečius – ramiau gyvensi. Net jei ir priklausai institucijai, kurios viena funkcijų būtent tai ir yra.
Nesvarbu, kad VRK per labai trumpą laikotarpį jau ir taip nukraujavo, ją palikus bene labiausiai kvalifikuotiems jos nariams – rinkimų komisija čia ne tam, kad kažkokius rinkimus vertintų. Kuo toliau, tuo labiau sveiką politikos apytaką turinti užtikrinti institucija yra verčiama jos pirmininkės stuburo lankstumo ir principų gimnastikos paroda, o Seimo komisijos – iš anksto nustatytų išvadų patvirtinimo vieta. Net ir jų teisėtumas, panašu, tampa sąlyginiu dydžiu.
Daugumos kumščio kaišiojimas po nosimi toli gražu neapsiriboja tik konservatoriais kaip didžiausia opozicine jėga. Po skilimo ne visi socialdemokratai yra tokie sukalbami kaip naujoji jų darbiečių atšaka? Štai jums, prašau, įstatymas, kone akivaizdžiai skirtas trukdyti Gintautui Paluckui dalyvauti rinkimuose. Įvilktas jis, žinoma, į gražų kovos su korupcija drabužį, tačiau, sustačius viską į savas vietas, tai kone akivaizdžiai yra įrankis, skirtas vieną konkretų žmogų atskirti nuo galimybės dalyvauti demokratiniuose procesuose.
Tam atvejui, jei mažuma vis dėlto nuspręstų ieškoti alternatyvų jai siūlomai vegetacijai, jos galimybes trukdyti daugumai galima minimalizuoti užtikrinant jos finansinę mažakraujystę – tereikia pakeisti partijų finansavimo modelį. Pamakaluoji finansavimo tvarką, prie valstiečių eilutės brūkšteli pusės milijono eurų pliusą, sudarytą iš dalies opozicinių partijų dotacijų ir politinėms bado žaidynėms pasiruošta. Kad tokių pergalių našta nebūtų per sunki vieniems valstiečiams, po pliusą dar brūkšteli tavo ne visai konstitucinių reformų rėmėjams. Kyšis? Pats tu kyšis.
Ženklai – blogi, tačiau iki dugno dar yra kur grimzti. Gal jau ir nebeilgam, bet Prezidento postą vis dar užima asmuo, neišpirktas valstiečių lizingu ir galintis turėti savo nuomonę. Kitais metais tai gali pasikeisti. Į teorinį kokteilį dar įmetus kritinį savivaldybių skaičiaus perėjimą tokiems demokratijos kelių lygintojams, vietoj kaušo linksmasis buldozeris atvažiuos su pabūklu. Kai Seime daugiausiai mandatų turi partija, kurios demokratijos suvokimas yra maždaug „agirdž, a nori balsais persimest?“ lygio, išlaikyti Seimui atsvarą sudarančių institucijų kontrolę teisės viršenybę suvokiančių asmenų rankose yra kritiškai svarbu.
Šios savaitės VRK posėdis, kuriame, nepaisant komisijoje tvyrančio chaoso ir savivalės, buvo sėkmingai pasipriešinta valstiečių reklaminių TV serialų išteisinimui, yra puikus to pavyzdys. Nenorint, kad jis teliktų išimtimi, patvirtinančia taisyklę, reikės ne tik pavienių politikų ar teisininkų, bet ir visos pilietinės visuomenės pastangų – tų pačių, dėl kurių net ir šlykščiai išplautu munduru Mindaugas Bastys buvo „įkalbėtas“ palikti Seimą.
Jei įmesite varlę į beužverdantį vandenį, ji supras, kad kažkas ne taip, ir bent jau pamėgins iššokti. Jei įmesite į drungną ir jį pamažu virinsite, ji tupės ten tol, kol išvirs. Panašu, kad mūsų valstybės gandrai lėtai, bet nuosekliai didina valstybės temperatūrą, ruošdamiesi sau pietus. Jei ir ne visiškai išvyti juos iš virtuvės, tai bent patraukti nuo viryklės yra būtina, nes jų ruošiamas patiekalas – Lietuvos demokratija.
Arūnas Valinskas yra Seimo nario Mykolo Majausko padėjėjas.
