Pataisa gimė ne iš gero gyvenimo: vieni iš pirmųjų valstijų kolonistų buvo religinio persekiojimo iš gimtinės išvyti pabėgėliai. Ilgainiui ir kai kuriose valstijose atsirado pagrindo bijoti, jog vietiniu lygmeniu įsitvirtinusios religinės bendrijos sieks išnaudoti valstijos politinį aparatą priešininkų persekiojimui.
Religingajame XVIII amžiuje Tomo Peino ir Tomo Džefersono dvasia surašytas dokumentas ir tuomet atrodė pakankamai radikalus, bet net ir šiandien iš jo yra ko pasimokyti.
Religija Lietuvoje
Ne visos demokratijos yra pasirinkusios tokį valstybės ir religijos atskyrimo principą. Nors Lietuvos Konstitucija ir aiškiai nurodo, jog šalyje nėra valstybinės religijos, o tikėjimo pagrindu asmenims negali būti teikiamos jokios privilegijos, kitas jos straipsnis įtvirtina tradicines ir kitas valstybės pripažįstamas religines bendruomenes.
Devynių tradicinių bendruomenių sąrašas dėl istorinio jame esančių bendruomenių ryšio su Lietuva yra beveik nepajudinamas. Norint patekti į kitų, netradicinių, tačiau valstybės pripažįstamų religinių bendruomenių sąrašą, reikia atitikti Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme (RBBĮ) nustatytus reikalavimus (bent 25 metų veiklos laikotarpis nuo juridinio asmens registracijos, mokymo suderinamumas su įstatymais ir morale, visuomenės parama) ir gauti Seimo pritarimą.
Romuviečiai jau pareiškė manantys, jog jų prašymas buvo atmestas nepagrįstai, ir dėl nelygiateisiškumo taip pat žada kreiptis į EŽTT.
Priklausymas tokioms bendruomenėms suteikia tam tikras papildomas teises: būti atleistai nuo žemės mokesčio, tėvų pageidavimu mokyti tikybos viešosiose švietimo įstaigose, gauti visuomeninio transliuotojo eterio laiko. Šio įstatymo pagrindu, valstybinį pripažinimą jau yra gavusios keturios bendrijos. Prieš dvejus metus pritarimo, siekdama tapti penktąja, paprašė ir senovės baltų religinė bendrija „Romuva“.
Tai, kad „Romuva“ atitinka įstatymuose nustatytus veiklos tęstinumo, atramos visuomenėje ir mokymo atitikimo moralei ir įstatymams kriterijus, pripažino ir kreipimąsi vertinusi Teisingumo ministerija, ir Seimo kanceliarijos teisės departamentas, neturėjęs nė vienos pastabos, ir visi jį svarstę Seimo komitetai, kuriuose neatsirado nei vieno balso prieš. Nepaisant to, „Romuvos“ prašymas, aidint plojimams, prieš savaitę buvo atmestas.
Tam davė, o tam – ne
Kaip vienas iš atmetimo argumentų buvo cituojamas 2007 metų Konstitucinio teismo (KT) nutarimas, teigiantis, jog valstybinio pripažinimo siekiančios „atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis.“
Gal ir galima būtų teigti, jog „Romuva“ ir neatitinka šių sąlygų, tačiau situacija nėra tokia paprasta. Nuo 2007 metų, kuomet buvo paskelbtas šis KT nutarimas, valstybinis pripažinimas buvo suteiktas trims netradicinėms religinėms bendruomenėms, kai kuriuos KT minėtus reikalavimus atitikusioms dar mažiau negu „Romuva“.
2017 metais, tas pats KT, remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) jurisprudencija, konstatavo, jog religinių grupių statuso, kuris lemia ypatingas jų privilegijas, suteikimo kriterijai turi būti taikomi nešališkai ir be diskriminacijos.
Taigi, jei minimo 2007 metų KT nutarimo nuostatos yra pagrindas nesuteikti pripažinimo „Romuvai“, jis lygiai taip pat turėjo būti cituojamas nesuteikiant pripažinimo ir kitoms, žymiai mažesnėms religinėms bendrijoms, „apsiribojančioms negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi.“ Tai ypač aktualu turint omeny, jog „Romuvos“ prašymą atmetė tos pačios kadencijos Seimas, kuris suteikė pripažinimą dviem iš jų. Jei jau „Romuvos“ pripažinimas prieštarauja Konstitucijai, tuomet Lietuvoje yra bent kelios religinės bendruomenės, šiuo metu turinčios antikonstitucinį statusą.
Buvo susirūpinusiųjų tikybos mokymo tvarka, jei „Romuva“ būtų pripažinta valstybės. Vargu, ar ji taip jau labiau susikomplikuotų nei dabar, kuomet mokyti tikybos turi tradicinių bendrijų atstovaujamos krikščionybė, islamas ir judaizmas, neigiančios viena kitos pamatinius teologinius principus. Jei iki pat šiol mūsų tikybos mokymo sistema sugebėjo susitvarkyti su daugiau nei dešimties skirtingų religijų ir denominacijų sukuriamu krūviu, sugebėtų atsiradus ir dar vienai.
Kiti buvo susirūpinę, jog yra bandoma įteisinti vieno suinteresuoto Seimo nario religiją. Nesiimant vertinti tokio teiginio pagrįstumo, tikėjimų nediskriminacijos principas turėtų būti ginamas nepaisant asmeniškumų.
Suteikiant valstybinį pripažinimą krikščioniškoms bendruomenėms ar priimant kitokius su Lietuvoje dominuojančia religija susijusius politinius sprendimus, didelės dalies Seimo narių atviras krikščioniškumas nebuvo kliūtis. Tokio pat neutralumo reikėtų laikytis ir „Romuvos“ atžvilgiu.
Buvo mestas kaltinimas ir „Romuvos“ prokremliškumui. Šis kaltinimas turi tam tikrą kontekstą: Sovietų sąjungos valdžia respublikose dominuojančias religijas vertino kaip komunistinės ideologijos konkurentą ir vieną iš tautinio pasipriešinimo pagrindų. Siekdama jį eliminuoti, ji remdavo įvairius judėjimus, kurie galėdavo padėti skaldyti ir silpninti didžiąsias tikinčiųjų bendruomenes.
Šį kontekstą reikia turėti omenyje, tačiau negalima jo suabsoliutinti. Priešingu atveju, bet kokios papildomos bendruomenės įtraukimas į valstybės pripažįstamų bendrijų sąrašą galės būti blokuojamas argumentuojant, jog tai yra „rusiški metodai“, mažinantys pripažinimą jau turinčių bendruomenių įtaką.
„Romuva“ per savo beveik trisdešimtmečio oficialios veiklos istoriją įrodė, jog tarp jos veiklos principų ir Lietuvos nacionalinių interesų priešpriešos nėra. Priešingai, 1967 metais pradėjęs veikti „Ramuvos“ judėjimas, kurio viena iš veiklos tęsėjų vėliau tapo ir „Romuva“, taip pat susidurdavo su Sovietų valdžios taikomais ribojimais etniniams ir religiniams judėjimams, o į jo veiklą buvo įsitraukę įvairių tikėjimų Lietuvos istorijai neabejingi žmonės.
Nors tai ir tėra religinės bendruomenės klausimas, dėl „Romuvos“ buvo kreiptasi net į Seimo Nacionalinį saugumo ir gynybos komitetą – jame prieštaraujančių valstybiniam „Romuvos“ pripažinimui neatsirado.
Kremliaus tikslas buvo ne vienos konkrečios bendruomenės silpninimas, bet susiskaldymo ir priešiškumo didinimas apskritai. Manyti, jog valstybės pripažinimo nesuteikimas kažkokiu būdu paskatins „Romuvos“ narius ar jai nepriklausančius piliečius persvarstyti savo ryšį su tradicinėmis bendruomenėmis ir jas vertinti palankiau pagrindo nėra. Atvirkščiai – pačios „Romuvos“ teigimu, atmetus jų prašymą, beprecedentiškai išaugo užklausų dėl stojimo į bendriją skaičius.
Atsisakymas „Romuvai“ suteikti pripažinimą kaip tik ir sukuria progą kvestionuoti kitų religinių bendruomenių turimų privilegijų pagrįstumą, o siekiantiems provokuoti gilesnę priešpriešą visoje tikinčiųjų bendruomenėje – pretekstą.
Sugalvoti argumentams jiems didelės fantazijos nereikėtų: „nors puoselėjate savo tautos tradicijas ir laikotės savo šalies įstatymų, buvote išvadinti Kremliaus projektu, o ir jūsų bendriją laiko teisiškai trečiarūše. Kaip jaučiatės?“ Nors ir nėra jokio pagrindo tikėti, kad „Romuva“ susvyruotų, grūsti priešams ginklų į rankas nereikėtų.
„Romuvai“ nenorėta suteikti pripažinimo dėl originalumo ir ortodoksijos trūkumo bei tiesioginio tęstinumo nebuvimo su Lietuvos ikikrikščioniškąja religine tradicija – kitaip sakant, dėl turinio netinkamumo.
Lietuva jau yra nudegusi nuo tiesmukumo religiniuose klausimuose.
Tokio reikalavimo RBBĮ nėra, ir ne be reikalo. Ginčai, kas ir kiek yra originali ir tikra vienos ar kitos religijos versija, kas yra tikras ar netikras tikintysis yra didžiąja dalimi niekur nevedantys „netikrų škotų“ stumdymaisi.
Vien tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių sąraše yra ir šešios skirtingos, ne visiškai tarpusavyje suderinamos krikščionybės versijos, ir judaizmas, laikantis Kristų netikru pranašu, ir islamas, išvis neigiantis jų abiejų skelbiamų tiesų išbaigtumą – ir tai joms visoms turėti vienodas teises netrukdo.
Būtent todėl reikalavimas, taikomas religinių bendrijų mokymo turiniui, yra neigiamas: neprieštarauti įstatymams, moralei ir dorai. Konkrečių nurodymų, kokią būtent religinę ideologiją pripažinimo prašanti bendrija privalo skleisti, nėra.
Taip pat svarbu nepamiršti, jog pripažinimas suteikiamas ne vienai ar kitai religijai apskritai, o konkrečiai religinei bendruomenei. Jis nereiškia, jog valstybė sutinka su visomis pripažinimą gavusios religinės bendruomenės išpažįstamomis tiesomis ar dogmomis, tai viso labo tėra bendruomenės atitikimo įstatymams patvirtinimas ir kitokio juridinio statuso suteikimas.
Antrasis lazdos galas
Lietuva jau yra nudegusi nuo tiesmukumo religiniuose klausimuose. Prieš pusantrų metų, EŽTT pripažino, kad lietuvio dizainerio Roberto Kalinkino saviraiškos laisvė teismo buvo nepagrįstai apribota skiriant jam baudą ir uždraudžiant neva religinius jausmus įžeidusią „Jėzaus džinsų“ reklamą. Nors dizaineriui sumokėta kompensacija ir nebuvo didelė, tačiau Lietuvos vardo linksniavimas tokiame kontekste prestižo nepridėjo.
Romuviečiai jau pareiškė manantys, jog jų prašymas buvo atmestas nepagrįstai, ir dėl nelygiateisiškumo taip pat žada kreiptis į EŽTT. Tikėtis, jog laimės, jie tikrai gali: 2008 metais Jehovos liudytojų prieš Austriją byloje Teismas nusprendė, jog net ir 10 metų laukimo terminas prieš gaunant privilegijas suteikiantį religinės bendruomenės statusą yra per ilgas (Lietuvoje – 25 metai), o jei valstybėje jis egzistuoja išvis, jis privalo būti suteikiamas nešališkai ir objektyviai.
Taip lokaliu galėjęs likti ir paprastai išsprendžiamas klausimas galimai bus iškeltas į tarptautinį lygį, o sulaukus nepalankaus EŽTT sprendimo, gali reikėti ne tik sudaryti sąlygas „Romuvai“ lygiomis teisėmis gauti valstybės pripažinimą, bet ir keisti Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, o gal net ir pačią Konstituciją, kad būtų užtikrintas religinių bendrijų ir bendruomenių lygiateisiškumas.
Mažas laimėjimas prieš vieno ar kito Seimo nario numanomus interesus ir tradicinių religijų statuso gynyba gali virsti arba Pyro pergale, arba pralaimėjimu apskritai. Jei jau iš tiesų norima apginti valstybės ir tikėjimo santykius, tą reikėtų daryti atsargiau.
Arūnas Valinskas yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys.
