Jį, priešingai nei būtų galima tikėtis iš lietuvių liaudies išminties, pratašė ne nuoseklus lietuvių amoralumo lietus ar lėtai besigraužianti globalizacijos upės vaga. Tiesiog paaiškėjo tai, ką dažnas ir taip nujautė: vietoje tvirto moralės granito, dalis Lietuvos autoritetu pasirinko pačią pigiausią, padirbtą ir nukainotą akmens imitaciją, trupančią nuo savo pačios svorio. Kas galėjo pagalvoti, kad Bibliją Seime cituojantis, aborto niekada nesidaręs ir kitiems nei jo, nei dirbtinio apvaisinimo darytis neleisiantis Petras Gražulis pats turi nesantuokinį vaiką, kurio motiną ne tik viešai koneveikia, bet ir galimai kalbino nutraukti nėštumą.
Teisybės dėlei, Petro Gražulio nuodėmė nėra santykiai su moterimi ar vaiko su ja turėjimas nesusituokus. Jis – išsiskyręs vyras, o beveik trečdalis Lietuvos vaikų šiuo metu gimsta ne oficialiose šeimose.
Jo nuopolis, jo peccatum mortale, slypi kitur. Kai kurias savo veiksmų pasekmes pateikdamas išvis kaip teigiamas, už kitas meldė atleidimo ir supratimo – nors pats lygiai tokiems pat veiksmams reikalauja nulinės tolerancijos kitų atžvilgiu. Jis, skirtingai nuo aibės politikų ir visuomenės veikėjų, kurie visuomet kaltinami būtais nebūtais dalykais, ne tik kad pripažino savo veidmainystę – jis ją bandė paversti vertybe. Ir ne jis vienas.
Matyt, labai jau galinga ta Petro patranka, kad mergelė taip suskydo, konstatuoja komentatorius nr. 1. Jam antrina komentatorius nr. 2, teigiantis, kad dovanoti Lietuvai dar vieną pilietį yra gėris apskritai. Jiems Petras – tikras vyras, ne tik teorinis, bet ir praktinis antihomoseksualistas, Viagra Lietuvos demografiją apėmusiai impotencijai. Pats Petras, iš tokių genofondo gelbėtojų frazių sukompiliavęs paramos paketą, socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje savo nuodėmes gerai išfiltruoja, kol lieka tik smerkiamo už gerus darbus kankinio įvaizdis.
Paklaustas, ar būdamas lietuviškojo kryžiaus žygio prieš abortus smaigalyje, pats neįkalbinėjo savo vaiko motinos darytis aborto, Lietuvos moralės uola virto plastilinu: tai, žinot, visko ten galėjo būt, mane išprovokavo, emocijos, buvau susijaudinęs – BET! – „Aš iš principo esu prieš abortus. Ir jeigu taip pasakiau, esu prieš savo pasisakymą, prieš. Nesmerkite, būkite gailestingi, atleiskite“. Petras prieš Gražulį, Judas prieš Iskarijotą.
Suprask: kai aborto reikia Petrui, tai – emocijos, kai jums ar kam kitam – žmogžudystė. Jau tie vyrai ir jų jautrumas! Juk Petrui ir Orlando mieste 49 gyvybes nusinešusios skerdynės gėjų bare „galėjo būti paskatintos įžūlių gėjų veiksmų“ – tikriausiai tokių, kaip jų egzistencija.
Niekas nesidaro aborto pramogai, norėdamas parodyti vidurinį pirštą visuomenės moralei ar prisidėti randų į kolekciją. Išskyrus galbūt kelis visiškai sociopatinius atvejus, abortas yra sunkus, traumuojantis sprendimas, o kai kuriais atvejais – motinos gyvybės ir mirties klausimas. Visiems tai yra emocijos, visiems yra sunku – tik kažkodėl paskutinįkart iš Petro ir kitiems parodyti atlaidumą šiuo klausimu girdėjome… niekada.
Kaip ten bebūtų, Petras šia prasme nėra unikumas, jis tėra platesnio moralinio daltonizmo simptomas. JAV žymi radikalioji Westboro baptistų bažnyčia yra dažnas svečias žuvusių karių laidotuvėse ir kituose renginiuose, galinčiuose suteikti nemokamo dėmesio. Į nesuprantančių vaikų rankas įgrūdę „dievas nekenčia pydarų“, „ačiū dievui už negyvus karius“ ir kitus moralines dorybes propaguojančius plakatus, baptistai kovoja už JAV visuomenės tyrumą. Pasaulio pabaiga dėl dievo įstatymo nesilaikymo, liepiančio homoseksualus bausti mirtimi, jau čia pat.
Kuomet bažnyčios lyderio dukros paklausė, ar ji žinanti, kokia bausmė pagal tą pačią Biblijos dalį turėtų ištikti ją už nesantuokinių vaikų turėjimą, staiga paaiškėjo, kad štai jos nuodėmėms dievas yra kur kas atlaidesnis. Juk visi mes – puolusi dievo kūrinija, kam nepasitaiko nusidėti. Išskyrus, žinoma, homoseksualus – juos reikia bausti mirtimi. Ir jų „įgalintojus“. Ir jiems prijaučiančiuosius. Tikriausiai būtų geriausia numarinti visus, kas nepriklauso Westboro baptistų bažnyčiai.
Kitas amerikiečių šventeiva Tedas Hagardas, 30 milijonų narių vienijančios JAV nacionalinės evangelikų asociacijos vadovas ir pastorius, pamokslaudavęs apie homoseksualumo nuodėmingumą, pats prisipažino kaltu dėl „nederamo seksualinio elgesio“, savo atsiprašymą įmaišęs į tirštą mišrainę apologetikos ir pateisinimų.
Gąsdindamas Amerikos publiką prievartautojais meksikiečiais, Donaldas Trumpas privačiai dėsto, kaip moteris reikia tiesiog graibyt už tarpkojo bei bučiuot jas nieko neklausiant, ir samdo imigrantus dirbti savo versluose. Kaltindamas žiniasklaidą skleidžiant „fake news“, jis pats per beveik 500 kadencijos dienų melavo daugiau nei 3000 kartų. Bet dėl vieno dalyko jis, panašu, tikrai yra teisus: galėtų vidury baltos dienos gatvėje nušauti žmogų, ir neprarastų nė vieno rinkėjo.
Rinkėjų tikriausiai nepraras ir mūsiškiai moralės mūrai: Petras lygiai taip pat eis į rinkimus Gargžduose, kaip į juos savo Zanavykų apygardoje eis ir priesaikos laužytojas Mindaugas Bastys. Ir jie gaus balsų. Daug balsų. Galbūt net daugiau balsų, nei gavo prieš savo skandalus. Galbūt jų gaus pakankamai daug, kad (vėl) gautų asmeninį mandatą ir eitų atstovauti savo rinkėjų. Ir tie patys žmonės, kurie sukiš savo balsus į tokias akivaizdžias piramidines schemas bus tie patys, kuriems valdžia yra mėšlas, o politikai – melagiai, vagys ir apgavikai. Ir kas galėjo tai numatyti.
Nesvarbu, kad politko poelgiai jo šnekas verčia melu – kol jo melas yra apie „vertibes“, tol jis pats iš savęs tampa geru. Kol jo spjaudomas turinys yra tinkamas, ar jis teisingas tampa skonio klausimu.
Taip „post-truth“ diskursas, kuriame apeliuojama į emocijas visiškai atskiriant jas nuo faktų ir tikrovės, tampa savotišku „anti-truth“, kuriame pats melas verčiamas gėriu. Taip kalbėtojui leidžiama tarsi būti teisiu tuo pačiu metu teigiant du visiškai vienas kitam priešingus dalykus. Dėstai apie tradicinės šeimos šventumą, bet pats turi nesantuokinį vaiką ir koneveiki jo motiną? Šaunuolis Petras, vyras, ne mazgotė, dar tokių metų, o guvus.
Pats koneveiki pasirinkimo abortų klausimu šalininkus, bet savo vaiko motinai priekaištavai dėl aborto nesidarymo? Emocijos, susijaudino žmogus, visiems būna. Nesugadino dar Petro politika, jis dar turi širdį, žmogus su jausmais yra, ne mašina, atgailauja, „juk neklysta tik konservatoriai.“ Šneki apie migrantų keliamus pavojus, bet pats juos samdai? Jei taip gaunasi pigiau – esi puikus verslininkas, moki skaičiuoti, su galva viskas gerai. Sąrašas toli gražu nebaigtinis.
Tame pačiame Šventąjame Rašte, kurį Petras kartais apsimeta suprantąs, esame patikinami, kad netikrus pranašus atpažinsime iš jų darbų vaisių, ir kad pjausime tai, ką pasėsime. Jei mėšlą vietoj trąšų naudojame kaip sėklas, keista yra tikėtis išaugant rugiagėlių.
Arūnas Valinskas yra Seimo nario Mykolo Majausko padejėjas.
