Buvo skelbiama, jog tiesioginiai merų rinkimai tikrai padidins rinkėjų aktyvumą, o rinkimų komitetai sudarys galimybę į rinkimus aktyviai įsijungti visuomenės atstovams. Tačiau tie skambūs anonsai, atrodo, labiau virto tuščiomis deklaracijomis nei tikrove.
Sunku pasakyti ar tiesiogiai renkami merai, pavyzdžiui, keliais procentiniais punktais padidino rinkėjų aktyvumą pirmame ture, nes kai kuriuose regionuose to aktyvumo taip ir nepasijuto, o antrame ture ir apskritai nebeliko. Juolab, kad ir tiesiogiai renkamas Prezidentas, ir tiesiogiai renkami vienmandatėse apygardose pusė Seimo narių pastaruoju laikotarpiu taip pat nesužadindavo didesnio rinkėjų antplūdžio. Aktyvumas jau daugelyje rinkimų svyruoja ties penkiasdešimties procentų riba.
Vargu ar galima tikėtis kitokių rodiklių, kuomet metų metais tiek partijos, tiek politikai vis labiau tolsta nuo pamatinių politikos vertybių.
Vargu ar galima tikėtis kitokių rodiklių, kuomet metų metais tiek partijos, tiek politikai vis labiau tolsta nuo pamatinių politikos vertybių.
Tiesa, ir patys rinkėjai – tiek balsuojantieji, tiek ir boikotuojantys rinkimus – prisideda prie to, nes jų dėka išrenkami tie, kurie ir tolsta nuo pamatinių politikos vertybių.
Tikėtina, kad dabar tiesiogiai išrinkti merai – kalbu ne apie atskiras personalijas, o apskritai, kaip apie tiesiogiai rinktų merų reiškinį – kitiems rinkimamas dar labiau padidins nusivylusiųjų rinkėjų skaičių. Kodėl?
Todėl, kad – pirma, nesubalansuotos valdžių kompetencijos (pirmiausia mero ir tarybos), o tai didins konfliktų, nesutarimų tikimybę daugelyje savivaldybių. Antra, dalis merų savęs nelaiko politikais, tai reiškia, kad jie iškart atsiriboja nuo pamatinių politikos vertybių – ideologijos, pažiūrų, principų ir t.t.
Tai apskritai nesąmonė, kuomet asmuo, dalyvaudamas politiniame procese – rinkimuose, užimdamas politinį postą, savęs nelaiko politiku. Trečia, būtent tiesiogiai išrinkti merai įtvirtins antrą oligarchizacijos lygį Lietuvoje, nes suteiktas keturiems metams mandatas bus sunkiai kontroliuojamas ir pajudinamas, o nemaža dalis merų į postą sėda būtent pagal oligarchinę schemą, kurioje dominuoja materialiniai (pinigai ir pan.), o ne politiniai aspektai.
Tai apskritai nesąmonė, kuomet asmuo, dalyvaudamas politiniame procese – rinkimuose, užimdamas politinį postą, savęs nelaiko politiku.
Visuomeninių rinkimų komitetų įjungimas į savivaldybių rinkimus labiau panašėja visgi į rinkėjų apgaulę nei į nuoširdų siekį pačios visuomenės atstovus įtraukti aktyviau dalyvauti rinkimuose ir miestų bei rajonų valdyme. Kodėl?
Todėl, kad – pirma, nemaža dalis Visuomeninių rinkimų komitetų sukurta pagal dalies Lietuvos politinių partijų formavimo schemą: yra turtingas vedlys, yra pinigai – bus ir sąrašas. Antra, nemažą dalį Visuomeninių rinkimų komitetų tiesiog uzurpavo buvę ar net esantys partiniai veikėjai, vietose nesutarę ar kažko nepasidaliję su bendrapartiečiais.
Pavyzdžiui, du vienos partijos vietiniai lyderiukai nori siekti mero posto, tačiau partija kandidatu gali iškelti vieną – kitas gi tuomet kuria Visuomeninį rinkimų komitetą ir kaip jo iškeltas atstovas taip pat kandidatuoja į merus.
Trečia, akivaizdu, kad didžioji dauguma Visuomeninių rinkimų komitetų yra tik proginiai junginiai rinkimams – tai reiškia, kad sukuriamas tiesiog a la politinis darinys (juk siekiama politinių tikslų: laimėti rinkimus, tapti meru, patekti į tarybą) be atsakomybės ir įsipareigojimų, nes kitiems rinkimams didžiosios jų dalies nebeliks, o dabartiniai jų vedliai kituose rinkimuose greičiausiai jau kandidatuos kokia nors kita galbūt naujadariška forma.
Tokiu būdu dabar į komitetus privilioti žmonės pasmerkti likti tik pilka mase sąrašų užpildymui. Toks išverstaskūriškumas dar labiau didins rinkėjų nusivylimą, pasipiktinimą politine sistema, politikais, o tuo pačiu augs nepasitenkinimas pačia valstybe, nes Lietuvoje suformuota, beje, sąmoningai klaidinga nuomonė, kad valdžia ir valstybė tai vienas tas pats neatsiejamas darinys.
Ką daryti? Išmintis byloja, kad ratus reikia ruošti žiemą, o roges vasarą. Politikoje dar sakoma, kad rinkimai baigėsi – prasideda rinkimai. Todėl, jei norima nenuvilti žmonių, o, priešingai, padėti jiems kitiems rinkimams turėti pasirinkimo galimybę ir patiems būti ne tik aktyviais rinkimų dalyviais, bet ir aktyviai dalyvauti savo miesto, rajono tvarkyme, valdyme, savivaldybių rinkimų dabartinė sistema turi būti keičiama iš esmės.
Tokių rinkimų komitetų, kokie buvo šiuose rinkimuose, neturi likti. Vietoje jų gal galima būtų pagalvoti apie ne vienkartinius, o ilgalaikius regioninius visuomeninius politinius darinius.
Tokių rinkimų komitetų, kokie buvo šiuose rinkimuose, neturi likti. Vietoje jų gal galima būtų pagalvoti apie ne vienkartinius, o ilgalaikius regioninius visuomeninius politinius darinius – galbūt kažkas panašaus į, pavyzdžiui, Vokietijos Bavarijos žemėje veikiančią Krikščionių socialinę sąjungą ar kitose šalyse tik regioninėje ar municipalinėje politikoje dalyvaujančius visuomeninius politinius junginius.
Savivaldos atrama turi tapti seniūnijos su tiesiogiai renkamu seniūnu ir atitinkamu biudžetu būtiniausiems darbams seniūnijos teritorijoje atlikti – tai jau spręstų patys gyventojai.
O kad į savivaldybių tarybas galėtų patekti tikrai nepartiniai asmenys, dabartinę sąrašinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą būtina keisti į mišrią. Taip, kaip renkamas Seimas – pusė tarybos narių būtų išrinkti pagal sąrašus, o kitą pusę sudarytų tiesiogiai išrinkti kandidatai vienmandatėse apygardose.
Tai būtų tik pagrindinės gairės, kurlink reiktų kreipti savivaldą ir rinkimus į savivaldybių tarybas, jei ateityje tikrai norime formuoti ir turėti tikrąją savivaldą, o ne jos parodiją.
Ir įstatymus reikia pradėti tvarkyti jau dabar, o ne rinkimų išvakarėse, kuomet tep – lep stiliumi priimtos įstatymų pataisos tampa anekdotiniu politikų aiškinimuisi – vos ne kalbomis, kad „norėjosi kaip geriau, o išėjo kaip visada“.
