Arvydas Anušauskas: Ką daryti, kai į mus žvelgia tūkstančio metų Lietuvos istorija?

Kalbama apie privalomą praeities užmarštį, kaip būtinybę: „Aukų atminimo darbas yra būtinas, bet galų gale jis turės baigtis, jei norime tęsti gyvenimą“, „nes viskas baigiasi, įskaitant ir gedulą“, nes „užmiršdamas – elgiesi neteisingai prieš praeitį, o viską prisimindamas elgiesi neteisingai prieš dabartį“ (pagal David Rieff „Prašant pamiršti. Istorinė atmintis ir jos ironija“).

Ir rodoma, kaip Pacto del Olvido (Užmaršties paktas) suveikė Ispanijoje, kurios 1977 metų amnestijos įstatyme teigiama, kad dėl pilietinio karo metu abiejų pusių įvykdytų žmogžudysčių ir žiaurumų nebebus baudžiamojo persekiojimo. Arba kitas pavyzdys, kai Prancūzijos prezidentas Charles‘as de Gaulle'as nusprendė pripažinti Alžyro nepriklausomybę, vienas jo patarėjų replikavo: „Pralieta tiek kraujo“, o prezidentas atsakė: „Niekas neišdžiūsta greičiau nei kraujas“.

Štai Nobelio premijos laureatės, poetės Wisławos Szymborskos (1923–2012) mėgstamiausia fraze tapo „Aš nežinau“. Mes taip pat daug ko nežinome ir apie praeitį daug ko nebesužinosime. Negalime perkelti į praeitį dabartinio žinojimo ir moralizuoti sunkiais laikais gyvenusių žmonių, kad jie nepasirinko trečio kelio. Kad nebuvo stebėtojai, ar kad tapo aukomis nesipriešindami.

Ar ne dėl to mes jaučiame egzistencinę grėsmę, kad kaimyninė valstybė užsinorės primesti mums savo vertybes ne tik virtualiu keliu?

Bet ar galime dabar būti stebėtojais, kai Rusijoje atmintis formuojama kuo šiurkščiausiai manipuliuojant istorija – perrašoma Antrojo pasaulinio karo pradžios, sovietinio režimo karo su okupuotų valstybių tautomis istorija. Ar ne dėl to mes jaučiame egzistencinę grėsmę, kad kaimyninė valstybė užsinorės primesti mums savo vertybes ne tik virtualiu keliu?

Mūsų tūkstantmetė istorinė atmintis yra vienas iš mūsų valstybingumo pagrindų. Ir apie ją reikia kalbėti ne tik dėl Rusijos informacinių atakų ar putiniško istorijos perrašymo. Apgalvota ir logiška istorinės atminties politika reikalinga ne tik siekiant konsoliduoti įvairių valstybės institucijų pastangas (nuo Švietimo, mokslo ir sporto ar Kultūros iki Vidaus reikalų ar Krašto apsaugos ministerijų, nuo savivaldybių iki vietos bendruomenių), bet ir siekiant Lietuvos visuomenės supratimo bei solidarumo.

Kad švietimo, kultūros, akademinio mokslo ir kitose srityse būtų nuosekliai remiamos nacionalinį istorinį pasakojimą atspindinčios iniciatyvos, vyktų nuoseklus visuomenės švietimo, istorinės atminties ženklų, vadovėlių parengimo, akademinių istorijos darbų vertimų į užsienio kalbas, meno kūrinių rėmimo darbas. Juk mūsų kultūrinė (ir istorinė) atmintis apima ir istorines žinias, ir paminklus, ir muziejus, ir materialiąją, ir populiariąją kultūrą. Turime sudaryti galimybę kaimyninėms tautoms ir šalims ją pažinti – tam taip pat reikalinga nuosekli, į mūsų nacionalinio pasakojimo populiarinimą už Lietuvos ribų nukreipta politika.

Tiesos pripažinimas, kalbant apie tai, kas įvyko nacių okupacijos metu, nepadarys žalos šalies moralinei ar istorinei reputacijai.

Lietuvoje turi būti vietos atmintims, kurias mėginama supriešinti. Pavyzdžiui, žydų holokausto ir lietuvių tautos sovietinio genocido atmintims. Ką iš tikrųjų mes žinome apie jų žiaurumą? Mūsų prisiminimai kyla iš istorijos pamokų, šeimos liudijimų, filmų, iš knygose perskaitytų faktų (ir (ar) Icchoko Rudaševskio (1927–1943) „Vilniaus geto dienoraščio“ ir (ar) Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ skaitymo), apsilankymų muziejuose, atminimo renginių, muzikos kūrinių (A.Smilgevičiūtės ir R.Radzevičiaus ciklo „Broliai“, I.Narkutės „Raudoni vakarai“...)... XXI amžiaus Lietuva pasikeitė.

Tiesos pripažinimas, kalbant apie tai, kas įvyko nacių okupacijos metu, nepadarys žalos šalies moralinei ar istorinei reputacijai. Tačiau reikia pastangų, kad atmintys nebūtų supriešintos bei lietuvių antinacinio, antisovietinio pasipriešinimo, komunistinio teroro ir genocido istorijos nebūtų pamirštos. Istorinė atmintis ir teisingumas visada greta.

Kolektyvinė istorinė atmintis nėra aklas praeities garbinimas. Nacionalinis istorinis pasakojimas yra istorijos, kurias istorikai ir paprasti žmonės kuria kartu, kad įprasmintų tuos įvykius kuriuos pergyveno tauta ir atskiras žmogus. Ir reikia suprasti, kad greta visada egzistuos paraleliniai (nebūtinai alternatyvūs ir iš anksto atmestini) istoriniai pasakojimai. Kartais, ilgesnėje perspektyvoje toks supratimas veda prie susitaikymo, kai sąmoningai pamirštami kruviniausi konfliktai. Tūkstančio metų Lietuvos istorijoje būta visko – nestokojo ir kruviniausių konfliktų, ir karų, ir okupacijų. Ar kraujas jau nudžiūvo – priklauso tik nuo mūsų.