Užsispyręs, nes kalba sava kalba. Užsispyręs, nes pasaulinių galių lyderiams aiškino apie neatsiejamą demokratijos ir laisvės ryšį 1990 metais. Užsispyręs, nes nesiruošė pasiduoti 1991 metais. Užsispyręs, nes gynė jauną valstybę nuo bent kiek ilgesnio okupacinės kariuomenės užsibuvimo Lietuvoje.
Bet ar užsispyrimas paneigia galimybes derėtis, būti diplomatišku ar suvokti istorinių įvykių svarbą? Kai kurie įvykiai nesikartoja. Jie suteikia šansą apginti tautos interesus ir tos galimybės nebuvo praleistos gal ir to paties užsispyrimo dėka.
Lietuva sugrįžo į Vakarų pasaulį, tačiau Rytai niekur nedingo. Jie pasirodo keisčiausių mąstymo vingių pavidalu, asmeninių problemų perkėlimu valstybei arba net pasireiškia savo abejingumo tėvynei aukštinimu. Nevengiama ir brutaliausių, prieš daugiau kaip ketvirtį amžiaus sukurtų gandų gandelių platinimo. Mat Landsbergio vardas neatsiejamai susijęs su šiuolaikinės Lietuvos valstybės istorija. Ir čia skardžiabalsis, bet pakampėmis išsislapstęs choras nuolat mėgina pradėti savo nesėkmingą partiją.
Tėvynės sąjungai vėl įjungus savo demokratinius mechanizmus ir renkant pirmininką, pasigirsta kalbos apie tariamą protegavimą. Vėl kliūna Landsbergio pavardė. Vėl skiriama daug pastangų supriešinti Tėvynės sąjungos narius tarpusavyje – tariamai jų pasirinktas demokratinis mechanizmas nėra pakankamas. Tačiau jis ne tik pakankamas. Jis leidžia realiai rinktis. Tam reikia tik noro dalyvauti šiame procese. Kitoms partijoms iki tokių atvirumo standartų dar labai toli.
Mes nesame ideali partija, tačiau turime potencialo, kurį reikia tinkamai išnaudoti Lietuvos valstybės ir jos piliečių naudai. Prie to prisidės ir renkamas partijos pirmininkas. Reikia ne tik formalaus politiko, kartojančio pabodusius tekstus, bet ir asmenybės, kuri gins Lietuvos nacionalinius interesus su pozityviu užsispyrimu. Per pastaruosius metus man teko tuo įsitikinti. Manau, Gabrielius Landsbergis vėl bus išrinktas partijos vadovu.
Arvydas Anušauskas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys
