Tai socialdemokratų partija paskelbia, jog prezidentės išsakyta kritika dėl Seimo vadovybėje po teismo sprendimo palikto Darbo partijos pirmininko Vytauto Gapšio yra prezidento rinkimų kampanijos dalis ir įvertina tai kaip brandos trūkumą. Nors tas pats Algirdas Butkevičius savo „brandą“ demonstruoja trečiuoju asmeniu komentuodamas savo partijos infocentro pareiškimą, lyg jis nebūtų jos faktiškasis vadovas. O gal ir nėra? Gal dabar jai vadovauja ne per seniausiai apsireiškusi „trojka“, kuri pasaulinės finansinės krizės priežastis surado Lietuvoje?
Taigi artėjame prie išvados, kokio gi prezidento reikia socialdemokratams? Tylinčio, kai reikia priminėti sprendimus. Žadančio, kai pažadų jau nebeužtenka.
Telieka konstatuoti faktą – valdantiems socialdemokratams norėtųsi prezidento, kuris neįvardintų, jog Seimo vadovybėje toleruodama nuteistą Darbo partijos vadovą valdančioji centro-kairės koalicija kompromituoja save. Toks tegali būti A.Butkevičius, padaręs „esminį“ pareiškimą: „tolesnis darbas Seimo vicepirmininko poste „yra pono Vytauto Gapšio apsisprendimo klausimas“. Ir buvimas bendroje politinėje taryboje su sukčiavimu ir dvigubos buhalterijos tvarkymu apkaltintais asmenimis „ne jų kompetencijos klausimas“!
Taigi toks tariamai „nuoširdus“ kandidatas jau lipdomas iš neaiškių interesų ir įsipareigojimų sparčiai besikriminalizuojančiai koalicijai (pasėti daigai jau pradeda dygti per vicepirmininkus, viceministrus ir kitus neantraeilius politinius personažus).
Kokį dar bruožą socialdemokratai norėtų matyti savo prezidente? Pasyvumą priimant valstybei ir visuomenei reikalingus sprendimus. Kadangi visiems įtikti neįmanoma, tai belieka žarstyti pažadus tikintis, kad laikas juos išplaus ir jie bus pamiršti. Ir vengti priimti sprendimus vien dėl galimai krisiančio reitingo. Taigi žadantis, bet pažadus kitą dieną keičiantis ir reitingų arkliuku tempiantis socialdemokratų vežimėlį. Dabartinės prezidentės pozicija, kad nėra ką vertinti Vyriausybės darbe, nes trūksta konkrečių sprendimų, socialdemokratams taip pat nepriimtina. „Trojka“ jau rado paaiškinimą, kas atsakingas ir šioje situacijoje: antikrizinius įstatymus pasirašinėjusi prezidentė (tiesa, pamiršo, kad ji prezidente tapo tik galutinai įsisiūbavus krizei).
Taigi artėjame prie išvados, kokio gi prezidento reikia socialdemokratams? Tylinčio, kai reikia priminėti sprendimus. Žadančio, kai pažadų jau nebeužtenka. Besiorientuojančio į savo ir savo partijos reitingus, o ne valstybės ir jos piliečių esminius interesus. Politiškai mikčiojančio, kai reikia pasakyti, kas yra kas besikriminalizuojančioje koalicijoje ir, matyt, užmerkiančio akis flirto su monopolijomis akivaizdoje. Yra apie ką pagalvoti.
