Vadybos gi teorijoms dažniausiai nelieka laiko, o ir – intereso. Tačiau tai nereiškia, kad vadybinių teorijų nėra. Tik jų, mano nuomone, vadybos moksle yra gerokai mažiau, negu politologijoje, sociologijoje ar ekonomikoje.
Taip leidžia man teigti asmeninė patirtis, kadangi nemažai metų dirbu šių mokslų sandūroje, moksliniais terminais tariant, esu tarpdisciplininis dėstytojas ir tyrėjas. Turimomis žiniomis, vienoje iš vadybos sričių – viešajame administravime tėra sukurti tik trys visaapimantys modeliai. Kiti juos vadina teorijomis, dar kiti – paradigmomis. Pagal reikšmingumo laipsnį.
Tai – hierarchinis (vėberinis) viešojo administravimo modelis, individualistinis Naujosios viešosios vadybos modelis, apibrėžiantis ir įgyvendinantis privataus verslo metodus viešajame administravime ir – naujausias Naujojo viešojo valdymo (gerojo valdymo) modelis, kuris remiasi socialumo ir humanitarinėmis vertybėmis – atvirumu, skaidrumu, pliuralizmu, demokratija, socialine atsakomybe, socialiniu teisingumu, socialine lygybe, socialine kokybe. Faktiškai aukščiau minėti viešojo administravimo modeliai atitinka Christopherio Hoodo suformuluotus tris požiūrius (santykius) į viešąjį administravimą – hierarchinį, individualistinį ir egalitarinį (lygybės).
Ch.Hoodas išskyrė dar ir ketvirtąjį požiūrį – fatalistinį, kuris reiškia viešojo administravimo sekimą paskui įvykius, o ne preventyvias priemones. Iš tikrųjų, tai yra „tinginystės“ viešajame sektoriuje požiūris, kuris dažnai „apsistato“ įvairiais biurokratiniais trukdžiais tik tam, kad nereikėtų spręsti problemų iš esmės, arba jas spręsti kaip galima vėliau.
Verslui ir viešosioms paslaugoms toks „likimui“ pasiduodantis, stagnacinis požiūris (santykis) reiškia mažą efektyvumą, prastovas, nereikalingą gaišatį. Fatalistinis („likimo“) požiūris yra vienintelis neigiamai viešajame administravime apibrėžiamas požiūris (santykis). Kiti, aukščiau paminėti trys požiūriai yra „veikimo“ požiūriai. Tik šiek tiek kitokiomis, išsiskiriančiomis kryptimis. O tai realiame gyvenime, ne tik teorijoje, nėra taip jau ir nereikšmingas dalykas.
Štai paimkime pavyzdžiu gerovės valstybės teoriją ir praktiką – kaip socialinės politikos įgyvendinimo priemonę. Joje egzistuoja irgi trys pagrindiniai modeliai – korporatyvinis („bismarkinis“), konservatyvus, kuris reiškia darbo rinkos požiūrio dominavimą, kai į ją žiūrima per socialinio draudimo prizmę. Kitas žinomas gerovės valstybės modelis – liberalusis (marginalinis), kuris reiškia laisvos rinkos dominavimą. O štai trečiasis gerovės valstybės modelis yra institucinis, perskirstomasis, socialdemokratinis modelis, kuris reiškia universalių socialinių teisių įgyvendinimą ir kiekybine, ir kokybine prasme.
Vėliau suformuluoti – Pietų Europos (Viduržemio) ir Rytų Europos korporatyviniai modeliai turi tik vieną kitokią papildomą dedamąją – tai yra klientelizmą, kuris reiškia korupciją, nepotizmą, protekcionizmą, nors, akivaizdu, kad ir aukščiau minėti modeliai retkarčiais įgyja klientelizmo apraiškų. Na, ir aišku, Rytų Europos modelis bendrąja prasme pasižymi dar ir postkomunizmo sindromu.
Štai čia iškyla esminis metodologinis ir metodinis klausimas – ar yra koks nors ryšys tarp viešojo administravimo ir gerovės valstybės modelių? Ir, atrodo, kad peršte peršasi tokie atitinkami logiški santykiai tarp šių modelių – kad hierarchinis viešojo administravimo modelis logiškai labiausiai atitinka (arba turėtų atitikti) – korporatyvinį gerovės valstybės modelį. Individualus, Naujosios viešosios vadybos modelis, kaip besiorientuojantis į privataus verslo metodų taikymą viešajame administravime logiškai atitinka liberalų-marginalinį modelį.
Kodėl jisai „marginalinis“? Todėl – kad „kuria“ marginalines grupes, socialinę atskirtį. O Naujasis viešasis valdymas (gerasis valdymas) su savo socialinėmis ir humanitarinėmis vertybėmis labiausiai logiškai atitinka institucinį, perskirstomąjį, socialdemokratinį modelį.
Esmė tokia, kad ne tik teorinio, bet ir praktinio įgyvendinimo požiūriu šios trys aukščiau paminėtos logiškos jungtys negali „kryžmintis“ tarpusavyje, jeigu nenorime, kad nukentėtų efektyvumas ir įgyvendinimo laipsnis. Nes jeigu vieno viešojo administravimo modelio metodai yra taikomi kito, jam nelabai logiškai atitinkančio modelio atveju, tai turime rimtus prieštaravimus, kurie ne tik teoriškai, bet ir praktiškai gali būti pražūtingi dėl mažesnio efektyvumo. Ir, atvirkščiai, jeigu tie modeliai tarpusavyje yra suderinti pagal logikos raidę ir turinį, tai juos ir įgyvendinti yra lengviau, paprasčiau, ir, kas svarbiausia – efektyviau.
Bet ar mes teisėkūroje ir viešajame administravime to laikomės? Ar bent žinome apie tokią logiką, tokius santykius? Mano nuomone, stebint dabartinį politikos ir administravimo lauką, tikrai yra abejotina...
