Sveiko proto požiūriu tokio fakto vertinimas gali būti tik vienas – jog mūsų gerbiamieji politikai (aišku, su tam tikromis išimtimis) per tiek metų nesugebėjo reikšmingiau prisidėti prie regionų atsilikimo mažinimo, tai štai – Jums dar vienas konkretus pasiūlymas iš Prezidentūros pusės.
Juk akivaizdu, kad toliau palikti to savieigai nebegalima, lūžio nėra, demografija regionuose blogėja, problemos kaupiasi. Kitas Prezidento siūlymas dėl Regionų plėtros tarybų stiprinimo irgi yra vertas dėmesio. Juk visi žino, kad jos nepasižymėjo kokiais tai žymesniais žmogiškaisiais pajėgumais, taip pat nepasižymėjo ir ekspertavimo srityje.
Naujasis (gerasis) viešasis valdymas sako viena – sistema bus gyvybinga, jeigu joje nusistovės atvirumas, skaidrumas, pliuralizmas, socialinė atsakomybė, socialinė kokybė ir, kas ypač aktualu regionų atžvilgiu – santykinė lygybė. Ir pagrindiniai dalykai vyks iš apačios į viršų, o – ne atvirkščiai. Šis Prezidento Gitano Nausėdos siūlymas yra „iš viršaus“, bet akivaizdu, kad tai – ne iš gero gyvenimo, netgi, manyčiau, kad tai yra priverstinė priemonė. Juk jeigu dalykai, laikui bėgant, nesikeičia žymesniu mastu, o populiacija ir paslaugos regionuose toliau traukiasi, tai kažkas turi būti padaroma ir „viršuje“.
Regionų forumo metu Prezidentas sureagavo į daugelį įsimintinesnių momentų. Sureagavo ir į autoriaus aiškinimą dėl regionų išlyginimo politikos Skandinavijoje. Pažymėjau, kad infrastruktūros ir paslaugų provincijoje lygis ir stilius Skandinavijoje yra „nuobodžiai vienodas“. Dažnu atveju Skandinavijoje jis yra užtikrinamas vedančių regionų donorystės atsiliekantiesiems pagrindu, o taip pat – Vyriausybės grantų būdu.
Prezidentas pastebėjo, kad jam labai tiktų toks „nuobodžiai vienodas“ infrastruktūros ir paslaugų stilius Lietuvos regionuose. Ir tai – be ironijos. Čia jis prisiminė savo įsimintiniausios kelionės į JAV vakarus pavyzdį, kai, be gražių gamtos ir kitokių vaizdų (kanjonų, Las Vegaso ir kt.), jam teko matyti apleistas buvusių gamyklų teritorijas, kitas apleistas teritorijas, ir, stebėjosi Prezidentas, – „tokie vaizdai – turtingiausioje pasaulio šalyje“.
Tad, stebint Prezidento G.Nausėdos pareiškimus viešumoje, iš tikro matyti, kad formuojasi vientisas, sistemiškas, į europietiškas gerovės valstybes orientuotas požiūris. Kitas dalykas, kad Europoje gerovės valstybės dabar išgyvena ne savo „auksinį amžių“, kurį patyrė praėjusio amžiaus antroje pusėje, o kur kas kuklesnį „sidabrinį“, o gal net – ir „bronzinį“ amžių. Gerovės valstybės Vakaruose, taip pat ir Europoje, susiduria su daugybe milžiniškų iššūkių. Taip pat – ir Skandinavijoje. Jei Švedija dabartiniu metu nebėra „kelrodė žvaigždė“ dėl regionų tolygios plėtros (Stokholmas, Geteborgas ir Malmė „šauna į viršų“), tai negalima atmesti jos praėjusio amžiaus pasiekimų šioje srityje.
Galų gale, jeigu norima dabartinių teigiamų pavyzdžių, tai yra Norvegija ir Danija. Taip, Norvegijos pavyzdžio lietuviai nelabai mėgsta, sako, kad „viskas ten – dėl atrastos naftos“. Bet tada lieka Danija, kuri savo dydžiu yra panaši į Lietuvą (plotu – trečdaliu mažesnė, gyventojais – dvigubai didesnė). Danija, kaip ir Lietuva, skirtingai nuo Švedijos ir Norvegijos, nepasižymi pramoniniais ar infrastruktūriniais monstrais, jos ekonominė struktūra remiasi smulkesnėmis, vidutiniškomis įmonėmis. Galų gale, jos regionų „išlyginimo“ politika sudaro galimybes išlikti vientisa, nepoliarizuota, nesusipriešinusia visuomene.
Ir imigracijos problemos ten nėra tokios aštrios kaip kitur. Puikiai dirba viešasis sektorius. Ten nekalbama apie „dvi ar tris Danijas“. Kirba mintis – ar negrįžtame į tarpukarinę Lietuvą, kai Danija vėl gali būti statoma geruoju pavyzdžiu Lietuvai? Ypač – dėl regionų politikos.
