Tarp mokslo atstovų vis dažniau prisimenamas dabartinę situaciją patvirtinantis klasikas O.Spengleris ir jo Vakarų saulėlydžio įvaizdis. Susidaro įspūdis, jog vieningos Europos idėjai, kuriai taiką ir stabilumą ilga laiką garantavo „ekonominis žmogus“, ateina galas.
Šią būklę taip pat apibūdina ir A.Applebaum, pagrįstai išreikšdama susirūpinimą, kad Vakarų pasaulis dar niekada nebuvo atsidūręs tokioje sudėtingoje ir netikrumo kupinoje situacijoje. Postmodernus JAV kandidatas į prezidento postą D.Trumpas, nepaisant savo kontroversiškumo, populizmo ir cinizmo, sulaukia vis didesnio visuomenės palaikymo, o Europoje vis aktyviau reiškiasi tokie kraštutinės dešinės atstovai kaip „Nacionalinis frontas“ Prancūzijoje, ar „Auksinė aušra“ Graikijoje.
Rusijos imperialistinė nostalgija ir V.Putino ambicijos tik stiprėja. Europa ir visas Vakarų pasaulis susiduria su mirties ideologija, kuomet dėl savo įsitikinimų nedvejojant aukojamos gyvybės, nusitaikant į populiacijos centrus.
Net politika nesidomintis paprastas pilietis susirūpina, kodėl nerizikuodamas savo ir artimųjų gyvybėmis, nebegali daugiau saugiai ilsėtis jo pamėgtoje Turkijoje, Egipte, ar Tunise. Todėl neišvengiamai sugrįžta rasizmas, islamofobija, antisemitizmas ir ksenofobija.
Jeigu Nietzsches „antžmogio“ laikai jau praėjo, o „ekonominio žmogaus“ politika nepasiteisino, siekiant išsaugoti ir apginti Europos idėją, gal atėjo metas pasirodyti kultūriniam žmogui, įtvirtinančiam kultūrą kaip taikos instrumentą?
Visuomenės bando ieškoti paprastų atsakymų į klausimus, kodėl pasaulis darosi toks nesaugus ir kas dėl to kaltas? Kas šiuolaikiniu laikotarpiu „užnuodijo“ šulinius?
Šių globalių įvykių kontekste politikai ir intelektualai bando greitai susidoroti su padariniais, pasirinkdami biurokratizacijos ir kontrolės didinimo kelią. Tai patvirtina suintensyvėjusios sekimo programos bei padidėjęs viešose vietose patruliuojančių jėgos struktūrų pareigūnų skaičius.
Savaime suprantama, fizinis žmonių saugumas tikrai turi būti stiprinamas. Tačiau kartu su juo turi būti stiprinamas ir socialinis bei kultūrinis saugumas. Socialinio saugumo požiūriu toje pačioje Europoje yra pakankamai gerai integracinę socialinio saugumo politiką vykdanti Skandinavija, kurioje kitų kultūrų atstovų socialinė integracija yra geriau vykdoma negu nuo jos toliau į pietus esančioje kontinentinės Vakarų Europos dalyje.
Taigi mokytis iš ko yra. Kita vertus, Europoje vis dažniau kalbama ir apie tai, kad dėl tokių šių dienų negandų, kaip radikalizacija, kaltas būtent multikultūralizmas ir politinis korektiškumas. Jis supriešinamas su autoritarinėmis visuomenėmis, kuriose formuojamas mitas, kad šios valdymo priemonės užtikrina taiką ir stabilumą (plačiai paplitęs mitas Rusijoje ir Baltarusijoje). Tačiau galbūt problema slypi ne multikultūralizme, o multikomunitarizme, kurio kontekste, kaip teigia Baumanas, skirtingos kultūros ir jas išpažįstančios bendruomenės apriori interpretuojamos kaip savaime vertingos, neliečiamos ir nedalomos.
Tai nėra atviros visuomenės bruožas, nes tik atviroje visuomenėje gali būti inicijuojamos tarpkultūrinės politinės diskusijos, kuriose būtų įmanoma formuoti tinkamą ir vertybėmis pasižyminčią politiką. Paminėtina ir tai, kad atvira diskusija savaime nereiškia kažkokios kultūros nuvertinimo, demonizavimo, ar konkrečių kultūrinių aspektų adoracijos, ji greičiau išreiškia poreikį modeliuoti individų ir jų grupių įsitikinimus, formuojant kolektyvinės sąmonės struktūras, susijusias su Europos bei pasaulio ateitimi.
Šio tikslo pradžia galima laikyti Baumano idėją, kuri yra susijusi su Europos Sąjungos fondų dalies paskyrimu jos gyventojų kūrinių vertimui ir publikavimui kolektyviai sudaromoje Europos kultūros bibliotekoje. Tačiau ir globaliame lygyje, ir Lietuvoje tai skamba kaip utopija.
Kultūra ir jos valdymas politinėse sferose sulaukia menko dėmesio (pvz., tai patvirtina politinių partijų ministerijų „dalinimasis“, kurio metu kultūros ministerija vertinama kaip „priedas“, o ne pagrindinis „laimikis“), ar jau ne vienus metus trunkanti diskusija, ar reikia Lietuvai epinio filmo apie Žalgirio mūšį?
Ko jau vien verti Lietuvoje svarstymai apie kultūros darbuotojų atlyginimus. Negi visiems neaišku, kad daugelis kultūrinių kompetencijų yra įgyjamos ypač sunkiai ir atkakliu, sekinančiu kūrybiniu darbu, kuris turi būti pripažįstamas kaip turintis išliekamąją istorinę vertę, skirtingai nuo daugelio ekonominės „instrumentikos“ dalykų, kurie yra vertingi tik labai trumpą istorinį laikotarpį. Bet, pasirodo, kultūros darbuotojų algos yra santykinai nedidelės ir Prancūzijoje, kuri dažnai pateikiama kaip kultūros etalonas.
Problema yra ta, kad kultūros poveikį ypatingai sunku išmatuoti, o tai, kas kiekybiškai neišmatuojama, pozityvistiškai mąstančiam biurokratui ar politikui atrodo nereikalinga. Kaip galima pamatuoti muzikos, dailės mokyklų sukuriama pridėtinę vertę jaunų žmonių moralinei ir intelektualinei laikysenai?
Šiais laikais socialiniai bei humanitariniai mokslai, o taip pat ir kiti socialiniai bei humanitariniai reiškiniai tiesiog dūsta nuo ekonominių kiekybinių išraiškų ir rodiklių sistemų bei kultūros „monetizacijos“.
Kaip iš biurokratinės perspektyvos pamatuoti, ar efektyvu skirti finansavimą spektaklio, filmo rengimui? Problemiški ne vien „rezultatų“ įvertinimo rodikliai, bet ir tai, kad kultūros rezultatai nėra aiškiai ir greitai matomi bei pasiekiami, o politinės kadencijos nėra amžinos ir ilgalaikės valstybės tarnybos sistemos taip pat yra demontuojamos.
Galima daryti prielaidą, kad stipri kultūrinė politika visuomenėse gali veikti kaip savireguliacinis mechanizmas. Kultūros politika labai svarbi Europai ilguoju laikotarpiu, o saugumo užtikrinimas ir biurokratizacijos kelias – trumpuoju laikotarpiu.
Valstybė su tinkama kultūros politika ilgalaikėje perspektyvoje gali laimėti dėl to, jog skaitantys ir meninį išsilavinimą turintys piliečiai trukdys susidaryti tokiai kritinei masei, kuri išrinks V.Šustauską į Kauno merus, o D.Trumpą – į JAV prezidento postą. Stipri kultūra vartotojiškos visuomenės supriešintam individui taip pat padeda realizuoti aukštesniuosius poreikius, atsiribojant ar bent jau tampant atsparesniam organizuotų religinių sektų ir fanatiškų ideologijų poveikiui.
Taip suteikiamos galimybės kūrybinės veiklos būdu „peržengti“ asmenines ribas. Tad jeigu Nietzsches „antžmogio“ laikai jau praėjo, o „ekonominio žmogaus“ politika nepasiteisino, siekiant išsaugoti ir apginti Europos idėją, gal atėjo metas pasirodyti kultūriniam žmogui, įtvirtinančiam kultūrą kaip taikos instrumentą?
Globalizacija, kaip ir kelis dešimtmečius Vakarų pasaulyje dominavęs neoliberalizmas yra ir kultūros bei mokslo kūrėjas, ir jų griovėjas. Nes vienais atvejais jie skatina kūrybą ir mokslą, kitais – destrukciją. Tačiau globalizacijos ir neoliberalizmo išvestinę – ekonomizaciją – tikrai reikėtų vertinti kaip griaunantį kultūrą ir mokslą veiksnį.
Šiais laikais socialiniai bei humanitariniai mokslai, o taip pat ir kiti socialiniai bei humanitariniai reiškiniai tiesiog dūsta nuo ekonominių kiekybinių išraiškų ir rodiklių sistemų bei kultūros „monetizacijos“. Iš pirmo žvilgsnio teigiamas verslumo kultūroje skatinimas dažnai išvirsta į visišką kultūros parodiją ir destrukciją, nes verslumas ir utilitarinis naudos siekimas yra priešingas pačiai kultūros kūrimo esmei, kuriai būdingas spontaniškumas ir „kūrybinis nušvitimas“.
Tikras kultūros kūrėjas labai retai planuoja, apskaičiuoja ir numato – tuo jis ir skiriasi nuo įprastesnes gyvenimo formas kuriančių žmonių. Taip, jis negali į projekto paraišką rašyti apie numatomas išvadas ir savo kūrybos tąsą po projekto, kas dažnai pasitaiko šiuolaikinių projektų pildymo paraiškose. Tikrai abejotina, ar, pvz., E.Muncho „Šauksmas“ galėjo būti nutapytas vykdant iš anksto suplanuotą „kūrybinį“ projektą.
Ekonomizacija šiandien valdo viską – nuo vadybos iki humanitarinių ir socialinių mokslų. Ji pakerta ne tik humanitarines sritis, bet reikšmingai fragmentuoja ir skaldo praktiškesnių socialinių mokslų sritis, kai sociologų ar politologų straipsniai be lentelių ar diagramų yra dažnai tiesiog atmetami kaip nepakankamai profesionalūs.
Skaitytojas gali pasitikrinti, kad esė tipo ar kitos laisvesnės formos straipsniai, kuriuose daug minties, bet maža formalizacijos, beišleidžiami tik paraštiniuose, marginalizuotuose, ir dažniausiai ISI bei Scopus indeksų (t.y. aukščiausių pasaulyje mokslinių reitingų) neturinčiuose žurnaluose. Kur visa tai veda? Į automatizuotą, „robotizuoto“ tipo mąstymą, kuris nieko bendra su kūryba, mintimi ir autentika nebeturi. Todėl Europai, šiuolaikinių išorinių grėsmių akivaizdoje, reikia iš tiesų rimtai pagalvoti, kokia ji nori būti ir kokiu keliu jai toliau eiti.
Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto profesorius, o Adomas Vincas Rakšnys yra Mykolo Romerio universiteto doktorantas
