Nuo 90-ųjų praėjusio amžiaus metų iki pat dabar „ekonominis žmogus“ ėmė dominuoti prieš „sociologinį žmogų“, kai socialines ar net moralines-kultūrines problemas ėmėsi aiškinti bankų ekonomistai, verslo ir darbdavių konfederacijų vadovai ar dažniausiai laisvarinkiškai mąstantys žurnalistai. Kartais pradeda atrodyti, kad vertybiniai politologai, sociologai ir humanitarai tiesiog nebenori dalyvauti šio pasaulio galingųjų žaidimuose ir „traukiasi į paraštes“ bei bendrauja tik savo uždarose grupelėse. Kyla klausimas – ar taip ir turi būti? Ir ar viskas tvarkoje su tokia visuomenės raida, kai makro ir mikro-socialinis dėmuo pradeda nieko nebereikšti?
Viena iš tokių tam prieštaraujančių koncepcijų yra vadinamoji Vakarų „gerovės valstybių“ teorija ir praktika, kurių vertybinį pagrindą sudaro ne tik ekonomika, bet ir kiti socialiniai bei humanitariniai mokslai. Jiems svarbu ne tik tai, kas egoistiška, bet ir tai, kas altruistiška, ne tik tai, kas privatu, bet ir tai, kas yra ir turi būti vieša, ne tik makro-ekonominiai, bet ir makro-socialiniai rodikliai, ne tik ekonominė, bet ir socialinė vertė, kurią nebūtinai galima kiekybiškai išreikšti ir apskaičiuoti.
Labai gerai, kad Lietuvos viešojoje erdvėje jau pradėta garsiau kalbėti apie socialinę nelygybę ir atskirtį. Gaila, kad tai pradėta daryti labai pavėluotai.
Gerovės valstybė – tai ne tik ekonomiškai stipri valstybė, bet ir visuomenė, stovinti ant vertybinių solidarumo ir santykinės lygybės kapitalizmo sąlygomis pagrindų. Valstybės priemonės ir instrumentai tokioje gerovės valstybėje nukreiptos į aštrių kapitalizmo prieštaravimų švelninimą, santykinės lygybės, pirmiausia – galimybių lygybės ir žmogiškumo pasireiškimą. Gerovės valstybėje nepaneigti ir nacionalinis matmuo bei tautinės vertybės.
Taip, gerovės valstybės Vakaruose kažkiek atsitraukė, bet nežlugo. Jos savo auksinį amžių išgyveno 50-80-ais praėjusio amžiaus metais, bet dar ir šiandien, globalizacijos sąlygomis, jos vis dar tebestovi ant tų pačių vertybinių-moralinių pamatų, nors kartais tai „bijo“ garsiau pareikšti. Ir, tikrai kažin, ar jų dabartinis, jau net ne „sidabrinis“, o „bronzinis amžius“ (pagal L.Moreno) virs „geležiniu“? Akivaizdūs pokyčiai domintis Lietuvoje gerovės valstybės problematika būtent dabar, kai, atrodo, neoliberalus vystymasis išsėmė savo galimybes ir jau nebeatrodo vienintele pažangia judėjimo kryptimi. To supratimui ypač „padėjo“ paskutinė pasaulinė ekonominė krizė, vykusi 2008-2010 metais.
Labai gerai, kad Lietuvos viešojoje erdvėje jau pradėta garsiau kalbėti apie socialinę nelygybę ir atskirtį. Gaila, kad tai pradėta daryti labai pavėluotai, kai pasiekti makro-socialiniai rodikliai jau nebeleidžia apie tai toliau tylėti ir laukti, kad šios problemos, gerėjant ekonominei padėčiai, išsispręs savaime.
Socialiniam balansui pasiekti ir yra būtina stipri gerovės valstybė. Nors gerovės valstybės koncepcija Vakarų valstybėse 70-ais ir 90-ais praėjusio amžiaus metais buvo suformuluota iš esmės remiantis tik socialinės apsaugos sistemomis, tačiau vėliau ji buvo išplėtota į būsto, švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros ir kitas sritis. Metodologiškai šiandien jau galima, „atlikus“ visos valstybės (ar valstybių) mokslinį-ideologinį „skerspjūvį“, jas sugrupuoti pagal „išprekinimo“, valstybinio/privataus santykį ir kitas kategorijas.
Šiandieninę Lietuvą galima vertinti tik kaip minimalią post-komunistinę korporatyvinio-bismarkinio-klientelistinio tipo gerovės valstybę, iš lėto dreifuojančią į liberalų-marginalinį tipą. Kodėl liberalų-marginalinį? Todėl, kad toks tipas generuoja marginalines grupes, generuoja socialinę atskirtį. Tai, remiantis G.Esping-Anderseno sukurta metodika, galima įrodyti ne tik kokybiškai, bet ir kiekybiškai. Gerovės valstybės reikšmė mokslo jau seniai yra pagrįsta, tam išleista yra šimtai Vakarų autorių darbų ir suorganizuota dešimtys konferencijų, tik Rytų ir Centrinėje Europoje tebeegzistuoja šalys, kurios dar neišvystytas gerovės valstybes jau nori keisti surogatinėmis „gerovės visuomenėmis“, kurios faktiškai suteikia gerovę tik saujelėms išrinktųjų ir iš tikrųjų rimčiau nenori bei nesiekia, kad išaugtų vidutinis sluoksnis, o marginalai išeitų iš socialinės atskirties.
Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius.
