Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Arvydas Guogis: „Gerovės valstybė“ – kaip nepaprasta teorija ir praktika

Gerovės valstybės teorija pagal savo prigimtį pirmiausia yra vaisingas „kairiųjų“, socialdemokratinių intelektualinių ir politinių jėgų veiklos rezultatas. Nors dešinieji irgi disponuoja savo – liberalios-marginalinės gerovės valstybės – teorija, bei po lygiai dalijasi su kairiaisiais korporatyvinės-konservatyvios gerovės valstybės pasiekimais, tačiau nuneigti, kad jie yra žymiai mažiau socialiai angažuoti, nei kairieji, negali net ir kaip išsisukinėdami ir „dangstydamiesi“.
Arvydas Guogis
Arvydas Guogis / MRU nuotr.

„Gerovės valstybė“ – tai nėra tiesiog ekonomika. Tai nėra tiesiog BVP ir pelnas. Svarbiausia, tai yra subalansuotas ekonominio efektyvumo ir socialinio teisingumo rezultatas. Tačiau išreikšti, ar apibrėžti gerovės valstybės teoriją nėra taip paprasta. Pirmiausia, tai yra sudėtinga, paini valstybinių institucijų administruojama socialinės apsaugos sistema, kurią retai, su visomis subtilybėmis, išmano netgi šio dalyko specialistai. Paaiškinti gerovės valstybės teoriją vienu ypu reiškia supaprastintą, o kartais – ir iškreiptą jos vaizdą.

Ne veltui, daugeliui specialistų ar politikų toks akibrokštas, kaip bazinių pajamų idėja, kelia pasipiktinimą ir atmetimą. Dėl to tampa aišku, kodėl šios idėjos didžiausias propaguotojas Guy Standingas kritikuojamas visose recenzijose iš eilės. Ši, radikali visų gyventojų pajamų minimumo idėja nesulaukia didesnio pritarimo nei iš dešiniųjų, nei iš kairiųjų pusės, nes ji kėsinasi į sisteminius dalykus – visą tą sudėtingą gerovės sistemą, kurioje yra užimti žmonės, ir kurie yra susisaistę visokiausiais įsipareigojimais.

O čia – bazinės pajamos – brūkšt ir nubraukia viską – ir administruoti paprasta, ir paaiškinti paprasta, ir profsąjunginės veiklos nebereikia... Visiems – po lygiai. Bėda ta, kad pakankamus bazinių pajamų sistemos dydžius pagal dabartinį išsivystymo lygį garantuoti gali tik labiausiai išsivysčiusios valstybės, o ne tokios, kaip Centrinės ir Rytų Europos šalys. Viena aišku, kaip jau yra pastebėjęs Dobilas Kirvelis, bazinių pajamų sistema pakeistų gerovės valstybės kūrimo uždavinius – Lietuvoje pakeistų Sodrą, pakeistų ir savivaldybių socialinės paramos skyrių darbą pašalpų srityje. Valstybei, nevyriausybinėms ir privačioms organizacijoms iš socialinės apsaugos administravimo liktų tik socialinių paslaugų sritis, tačiau juk ji irgi yra labai svarbi, ypač gyventojams senstant, sergant ir pan. Ją irgi galima būtų kurti remiantis socialinio draudimo principais, kaip tai yra padariusi Vokietija.

Kalbant gi apie gerovės valstybės teorijas, reikia atsižvelgti į daugelį kintamųjų ir daugelį aiškinimo schemų, pirmiausia – į tą, kuri sako, kad idealių gerovės valstybių modelių praktikoje neegzistuoja, tačiau atskiros šalys, kaip Švedija, Vokietija ar JAV labiausiai „priartėja“ prie dar Richardo Titmuso apibrėžtų „idealių“ gerovės valstybių tipų.

Gerovės valstybę galima apibrėžti ir kaip gyvenimo būdą. Pagal šią interpretaciją gerovės valstybės koncepcija aiškinama asmens elgesiu visuomenėje.

Ką reikia įvertinti kalbant apie gerovės valstybes? Pirma, gerovės valstybė yra tam tikra socialinės raidos stadija. Vykstant socialinei raidai susikuria tam tikras visuomenės tipas, kuris dėl gamybos plitimo pasižymi materialine gausa, laisve ir tolerancija, kurią lemia politinis vystymasis. Šis ypatingas visuomenės tipas išplečia valstybės galimybes, ypač tenkinant materialinius piliečių poreikius.

Gerovės valstybė apibrėžiama kaip neišvengiamas ryšys su materialine gausa ir pilietinėmis laisvėmis, todėl ji galima tik išsivysčiusioje kapitalistinėje visuomenėje, nes, pavyzdžiui, buvusiose valstybinio socializmo šalyse (Sovietų Sąjungoje, Albanijoje, etc.) pilietinės teisės nebuvo užtikrinamos. Neužtikrinamos jos ir esamose valstybinio socializmo šalyse (Kuboje, Šiaurės Korėjoje, Baltarusijoje). Gerovės valstybę galima apibrėžti ir kaip gyvenimo būdą. Pagal šią interpretaciją gerovės valstybės koncepcija aiškinama asmens elgesiu visuomenėje. Tokių valstybių gyventojai pasižymi savo individualiu gyvenimo būdu, tačiau pagrindines gyvenimo sąlygas jiems užtikrina visuomenė, kai gyventojai vertina laisvės, lygybės ir solidarumo vertybes. Trečia, dalis žmonių išskiria gerovės valstybių politinę esmę.

Jie ją vertina kaip „socialinės ir ekonominės politikos rinkinį“, kai piliečių gerovę sudaro senatvės ir nedarbo pašalpos bei valstybinė sveikatos apsauga. Visų valstybės politikos rūšių sąryšis verčia žmones į gerovės valstybės koncepciją įtraukti bet kokią valdžios (valstybės) politiką. Įtraukus į tokios valstybės koncepciją visus valstybinės politikos aspektus, ji tampa panaši į gerovės valstybę kaip visuomenės vystymosi stadiją. Ketvirta, dalis žmonių daugiausia dėmesio kreipia į valstybės valdymo stilių. Jie teigia, kad per antrąją 20-ojo amžiaus pusę beveik visose išsivysčiusiose šalyse vyriausybės labai išplėtė biurokratinį aparatą. Jų nuomone, biurokratinė sistema yra svarbiausias gerovės valstybės bruožas. Tokios tad yra prielaidos, nuo kurių supratimo reikėtų pradėti aiškintis gerovės valstybės teoriją ir praktiką. Ir – išsiaiškinti, ar tikrai, ar ne formaliai gerovės valstybės mes norime?

Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?