Būtina pažymėti, kad ir Centrinės bei Rytų Europos šalys jungėsi prie modernistinių Vakarų tuo metu, kai šiose dar aiškiai dominavo gerovės valstybės, o liberalusis gerovės valstybės modelis, egzistuojantis anglosaksų šalyse, socialiniu požiūriu buvo vertinamas nepalankiau negu kontinentinės Vakarų Europos konservatyvusis modelis ar tuo labiau – nei Šiaurės Europos socialdemokratinis perskirstomasis modelis.
Juk iš esmės, atmetus technologinę pažangą, tikrieji Vakarai ir yra tai, kas juose liko iš pokarinio kelių dešimtmečių laikotarpio, kai buvo kuriamos gerovės valstybės, o politikai ir mokslininkai aiškinosi kairės-dešinės politinės skalės privalumus ir trūkumus. Nors tarptautinių konfliktų tada netrūko, bet dauguma jų, net ir šaltasis karas, buvo kontroliuojami, taip pat kaip kontroliuojami buvo ir socialiniai-ekonominiai konfliktai, kurie daugiau ar mažiau sėkmingai buvo sprendžiami socialinio dialogo, kolektyvinių derybų, o kartais ir streikų būdu.
Tačiau akivaizdu, kad pastarieji trisdešimt metų Vakarų civilizacijai davė tik technologinę pažangą, o socialinės-kultūrinės sritys tapo vis labiau apleidžiamos, nes jau nebesusidorojama su pokyčiais, o nebekontroliuojama dažnai tampa ne tik ekonominė-socialinė padėtis, bet ir visa tarptautinių santykių sistema. Tikrai nepavydžiu tarptautinės teisės ar tarptautinių santykių mokslams, o taip pat – jų specialistus ruošiantiems institutams, kurie nebegali „teisingai“ atsakyti į jokį didesnį tarptautinį arba nacionalinį iššūkį ar išspręsti bent kiek didesnį socialinės gerovės ar ekologinį uždavinį, nes dėl paties konfliktų pobūdžio ir dažnos įvykių kaitos, kuri kartais būna aiškiai vertybiškai prieštaringa, jie gali tapti ne tik nevalidūs, bet ir „neteisingi“ jau ne tik nedidelėms, bet ir didesnėms gyventojų grupėms, o dėl to ir tapti visiškai nebepaklausūs.
Nebesusidorojama su pokyčiais, o nebekontroliuojama dažnai tampa ne tik ekonominė-socialinė padėtis, bet ir visa tarptautinių santykių sistema.
Būtent tie proliberaliai nusiteikę politikai, bankų patarėjai ir profesoriai, o ne kairesnės orientacijos atstovai, kurie tris dešimtmečius transformavo Centrinės bei Rytų Europos šalis link liberalaus – marginalinio ekonominio socialinio modelio, yra didele dalimi atsakingi dėl dabartinių nebenuspėjamų ir nebekontroliuojamų procesų, kurie tampa nedėkingi ne tik eiliniams gyventojams, bet ir pačiam proliberaliam šių valstybių elitui. Šiame dekadanso kontekste įdomiai atrodo Lietuvos padėtis. Dirbant prie tarptautinio socialinio dialogo projekto, išaiškėjo kai kurie įdomūs Lietuvos gyventojų atsakymai. Tyrimas buvo atliekamas su socialinių partnerių susivienijimų vadovais. Ir vieni, ir kiti, t.y. tiek profsąjungų, tiek darbdavių susivienijimų vadovai skundėsi, kad jiems trūksta pripažinimo ir autoriteto, o visuomenė jų neįvertina. Prieš kurį laiką, dalyvaudamas vienos disertacijos gynime VDU, išgirdau, kad tuo pačiu, t.y. dėmesio ir įvertinimo stoka skundžiasi nevyriausybinių organizacijų vadovai.
Taigi, kyla klausimas, o kas tada Lietuvoje yra įvertinti ir turi autoritetą? Kas lieka? Negi tik Arvydas Sabonis ir kiti krepšininkai, kai jie laimi? Na, gal dar Andrius Užkalnis su savo postmodernistiniu rašymu? Ar aukščiausi šalies vadovai? Labai įdomu. Juk jeigu imsime švietimo darbuotojus ir biurokratus, tai matysime, kad ir jie skundžiasi tuo pačiu. Taigi sugrįžome nuo ko pradėjome: postmodernizmas ne kuria, o griauna, ne teigia, o paneigia, ne vertina, o neįvertina ir t.t. Tokiu atveju tikrai belieka pasikviesti kaip galima daugiau gyvybiškų jėgų iš Azijos ir Afrikos, jeigu patys jau sau tapome „svetimi“.
Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius.
