Ne ką geresnė situacija pasirodė ir kriminalinėje policijoje, apgailėtina kultūros darbuotojų padėtis. Džiugu, jog Vyriausybė rado būdų ir skyrė finansavimą šioms sritims. Tačiau tai ne vienintelės šlubuojančios institucijos. Situacija švietimo srityje taip pat verta ne tik didžiulės diskusijos, bet ir konkrečių priemonių, idant nenusiristumėme į visišką bedugnę.
Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, ypač susitikimuose su Lietuvos gyventojais, švietimo sistemos darbuotojais, nuolat pabrėžia, jog tokia svarbi sritis, kaip švietimas, priklauso Darbo partijai.
Nevengia pažerti ir konkrečių pavyzdžių apie tai, kokią netvarką rado tapusi ministre – savivaldybėse nesilaikoma įstatymų, nevykdomi nurodymai, kaip kas nori, taip tas elgiasi su pamokų vadavimu, mankštomis, vadovų pamokomis...
Labiausiai akis bado nevykdoma Vyriausybės programa – visuotinio priešmokyklinio ugdymo įvedimo atidėjimas ir išimtinių sąlygų keliolikai „ilgųjų“ gimnazijų pratęsimas dar dvejiems metams.
Tik ministrė pamiršta priminti, jog į postą atėjo ne iš gatvės, o iš Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkės pareigų, kad Švietimo ir mokslo ministerijai visą kadenciją vadovauja ne kas kitas, o darbiečiai. Tad kas turėjo ir galėjo geriau kurti švietimo politiką, numatyti strategiją, vesti švietimą kryptingai ir išmintingai, jeigu ne partija, kurios įgaliota ministrė sukioja šios ministerijos vairą?
A.Pitrėnienei tapus ministre, Lietuvos švietimo bendruomenė pagrįstai tikėjosi, jog ministrės veiklos prioritetas bus Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimas. Deja, ministrės prioritetai bei pristatytos būsimos naujovės nuvylė. Tarp paminėtų naujovių Vyriausybės programai dėmesio buvo skirta minimaliai.
Tačiau dvi skambiausios naujienos netruko nuvilnyti – apmokėti mokytojams už pamokų pavadavimą, nors tokia pareiga seniai egzistuoja, tik ne visos mokyklos ja naudojasi dėl mokyklos biudžeto lėšų trūkumo, ir „judriosios“ pertraukos, spėjusios tapti pajuokų objektu.
Ir visgi ne šie ministrės „netikėti“ sprendimai švietimo darbuotojams kelia didžiausią nerimą. Labiausiai akis bado nevykdoma Vyriausybės programa – visuotinio priešmokyklinio ugdymo įvedimo atidėjimas ir išimtinių sąlygų keliolikai „ilgųjų“ gimnazijų pratęsimas dar dvejiems metams.
Taip pat neramina švietimo ir mokslo ministrės nesusikalbėjimas su profesinėmis sąjungomis. Mokytojų atstovai kaltina ministrę užmiršus egzistuojantį įsipareigojimą ne tik iš anksto derinti priimamus teisės aktų projektus, bet ir įtraukti profsąjungų atstovus į šių projektų rengimą.
Lietuvos švietimo profesinė sąjunga, Lietuvos švietimo įstaigų profesinė sąjunga, Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga, kartu su kitomis šalies profesinėmis organizacijomis susivienijusi į Jungtinę atstovybę, kantriai siekia civilizuoto socialinio dialogo su švietimo ir mokslo ministerija bei jos vadove.
Tačiau nerasdamos dialogo ar nematydamos pastangų iš kitos pusės, neketina taikstytis. Tokie susipriešinimai ir ambicijos niekur neveda. Ir tai ne tik liūdina, bet dar labiau neramina.
Negaliu nepaliesti ir Lietuvos aukšto mokslo problemų. Neoliberalistinis, rinkos pagrindu paremtas valstybinio aukštojo mokslo finansavimas buvo nukopijuotas nuo pasiturinčių Vakarų valstybių, turinčių milijardines švietimo ir aukštojo mokslo rinkas.
2011 metų gruodžio 20 d. Konstitucinis teismas nustatė, kad dabar galiojančio Mokslo ir studijų įstatymo 36 nuostatos kertasi su LR Konstitucija. Deja, naudojant įstatymo prievartą buvo pakeistas valstybinių aukštųjų mokyklų statusas, įdiegtas autonomiją varžantis, turintis pražūtingą finansavimo krepšelio modelį.
Kaip gyvena aukštasis mokslas pagal šį įdiegtą antikonstitucinį modelį? Norėdamos tokiomis sąlygomis išlikti, šalies aukštosios mokyklos tikrąja ta žodžio prasme neriasi iš kailio ir sparčiais žingsniais eina į pražūtį.
Aukštosios mokyklos savo noru nebūtų nusiritusios iki tokio lygio, tai buvo atlikta pražūtingo valdymo ir finansavimo modelio rankomis.
Universitetai priversti gelbėtis kaip išmano – studijuoti, ypač už savo lėšas, priimamas bet kas, netgi ir tie, kurie mokytis aukštojoje mokykloje nepajėgūs. Siekiant neprarasti lėšų, vengiama šalinti net ir beviltiškai nepažangius studentus. Nuolat steigiama jau niekieno nestebinančių specialybių. Akivaizdu, kad aukštosios mokyklos savo noru nebūtų nusiritusios iki tokio lygio, tai buvo atlikta pražūtingo valdymo ir finansavimo modelio rankomis.
Viešoje erdvėje aukštosios mokyklos raginamos pasiekimais lygiuotis į geriausius užsienio universitetus. Deja, nekalbama apie tai, kad mūsų akademinio darbuotojo atlyginimas nuo jo kolegos Vakaruose dydžiu skiriasi 5 ar net 7 kartus.
Universitetų absolventais nepatenkinti darbdaviai, universitetai rengia tai, ką jie nori rengti, o ne tai, ko reikia rinkai, galiausiai universitetais, studijomis yra nepatenkinti patys studentai... Studijų programų uždarymo akivaizdoje mokymo įstaigose įsivyrauja įtampa, ateities baimė, nesveika konkurencija. Kai kur netgi mokslininkai raginami išeiti „savo noru“, pasirašyti naujas darbo sutartis, kuriose etato dalis mažinama iki 0,75 ar 0,2 ir pan.
Nebeskelbiami konkursai, nutraukiamos darbo sutartys. Iš jaunų mokslininkų net 63 proc. pareiškė norą pasitraukti iš mokslo ir pereiti dirbti į kitą sritį dėl mažo darbo užmokesčio.
Laukti nebeturime laiko, reikia veikti čia ir dabar. Todėl neatidėliodami privalome parengti aukštojo mokslo pertvarkos programą, įstatymo projektą, atitinkantį dabartines valstybės, visuomenės realijas, atstatyti aukštųjų mokyklų autonomiją, atsisakyti ydingo komercinio modelio, studento krepšelio.
Švietimo įstaigų vadovai kol kas ministrės A.Pitrėnienės kalbose negirdi švietimo politiką įvertinančios, strategiškai mąstančios vadovės konkrečių planų ir jų įgyvendinimo sekos įvardijimo.
Nuveiktus darbus ministrė įvardija tik kaip Darbo partijos nuopelną, nutylėdama, jog vykdo Vyriausybės programoje numatytus prioritetus. Problemų tiek daug, kad laukti ir tikėtis savaiminio jų išsisprendimo būtų neatsakinga. Tad darbo partijai atėjo laikas švietimo politikai uždegti šviesą tunelio gale.
Arvydas Mockus yra Seimo Ekonomikos komiteto narys, socialdemokratas
