Kaip skelbia LRT.lt portalas:
„V.Putinas teigė, kad Kaliningrado sritis yra Rusijos „vakarų forpostas“ ir kad Rusija turi siekti, jog Kaliningrado sritis būtų ne tik „forpostas“ ar „tvirtovė“ prie Rusijos vakarinių sienų, bet ir būtų gerai integruota į Rusijos visuomenę ir ekonomiką. V.Putinas pareiškė, kad Rusija „niekada nepamirš“ Kaliningrado srities ir kad Kaliningrado sritis turi toliau vystytis pagal Rusijos socialines ir kultūrines vertybes“.
Ką tai reiškia praktiškai, dar pamatysime – ar tai tik esamos tranzito tvarkos per Lietuvą išsaugojimas ir dujų tiekimas Kaliningradui Lietuvos magistraliniais dujotiekiais ar Kaliningrado, o tuo pačiu ir Baltijos šalių išlaikymas Rusijos energetinės sistemos IPS/UPS dalimi, bei kiti galimi Rusijos reikalavimai dėl Baltijos šalių.
Tenka pastebėti, kad jau 2022 metais vykstant karui Ukrainoje, kaip skelbiama tame pačiame portale LRT.lt :
„Europos Komisija leido Rusijai gabenti sankcionuotas prekes į Kaliningradą ir iš jo per Lietuvą tik šio eksklavo poreikiams ir tik geležinkeliais, tačiau krovinių apimtys turi atitikti trejų pastarųjų metų geležinkeliais pervežtų prekių vidurkį.“
Neoficialūs šaltiniai teigia, kad ši išimtis sankcionuotų prekių tranzitui į Kaliningradą, galimai pažeidžiant Lietuvos suverenitetą, buvo įvesta spaudžiant JAV ir siekiant neeskaluoti susikirtimo su Rusija. Kaip žinome, tokia neeskalavimo politika tęsiasi, ribojant ilgo nuotolio ginklų naudojimo Rusijos teritorijoje draudimą. Ar prasidėjus deryboms dėl paliaubų arba taikos Ukrainoje, nebus imtasi deeskalavimo politikos, mainais už taiką, tenkinant Rusijos reikalavimus Baltijos šalių atžvilgiu.
Vienas lengviausiai patenkinamų reikalavimų būtų „prašymas“ Baltijos šalims atidėti elektros tinklų sinchronizavimą su Europa, paliekant dabartinį status quo. Nereikia abejoti, kad kuri nors iš Baltijos šalių vyriausybių tokį „prašymą“ mielai patenkintų. Tokioje situacijoje labai abejotina, kad naujoji Lietuvos vyriausybė vienašališkai išjungtų elektros linijas su Baltarusija ir Kaliningradu.
Kaip besibaigtų sinchronizavimo klausimas, reikės gyventi toliau naujoje realybėje. Nepanašu, kad Rusijos grėsmė mažėtų. Kaip rodo Ukrainos patirtis, grėsmės akivaizdoje reikia stiprinti ne tik gynybines galias, bet ir saugoti kritinę infrastruktūrą, kuri yra vienas svarbiausių Rusijos taikinių. Ką būtų galima padaryti:
1. Sustiprinti nacionaliniam saugumui kritinės infrastruktūros ir strateginių įmonių valdymą, patikimumą bei efektyvų veikimą
Tai galėtų būti pasiekta sujungiant Energetikos ir Susisiekimo ministerijas į naują Infrastruktūros ministeriją. Europos Komisijos pavyzdžiu ją sudarytų Ministro kabinetas (politinio pasitikėjimo) ir trys direktoratai, turintys juridinio asmens statusą – Kritinių įmonių ir infrastruktūros, Energetikos ir Transporto.
Kritinių įmonių ir infrastruktūros direktoratas būtų svarbiausių nacionaliniam saugumui įmonių valdytojas ir akcijų laikytojas (Klaipėdos jūrų uostas, pagrindiniai oro uostai, geležinkeliai, Litgrid, Ambergrid , etc.) Šios įmonės negali būti privatizuojamos.
Energetikos direktoratui būtų perduotos „Ignitis“ bendrovės akcijos ir valdymas iš Finansų ministerijos, kuri neturi nei žinių nei kompetencijos energetikos srityje. Šis direktoratas vykdytų ir kitas dabartinės energetikos ministerijos funkcijas. Kadangi direktoratai turėtų juridinio asmens statusą tai tokia struktūra atitiktų trečiojo energetikos paketo reikalavimus gamybą su skirstymu atskirti nuo perdavimo veiklos. Visa energetika būtų politiškai pavaldi vienai ministerijai.
Transporto direktoratas vykdytų visas dabartinės Susisiekimo ministerijos funkcijas ir valdytų kitas su nacionaliniu saugumu tiesiogiai nesusijusias transporto įmones.
Silpnesnė alternatyva būtų pertvarkyti Energetikos ministeriją į Ministro kabinetą ir du direktoratus su juridinio asmens teisėmis – Strateginių įmonių direktorate būtų sutelktos dabartinės ministerijos valdomos strateginės įmonės („Litgrid“, „Ambergrid“), o Energijos gamybos direktoratui būtų perduota bendrovė „Ignitis“.
2. Peržiūrėti „Ignitis“ bendrovės veiklą
Įmonė investuoja milžiniškas lėšas užsienyje, toliau planuoja ten investuoti virš dešimties milijardų eurų, o Lietuvoje tik dešimtadalį to.
(„Ignitis grupė“ patikslina, kad 2023 m. palyginti su 2022 m., grupės investicijos išaugo 79,6 proc. ir buvo didžiausios per visą bendrovės istoriją – 937,1 mln. eurų, iš kurių net 73,3 proc. buvo nukreipta į Lietuvą. Tokį augimą daugiausia lėmė investicijos į naujus projektus Žaliosios gamybos segmente, ypač į sausumos vėjo parkus bei didesnės investicijos Tinklų segmente, - red. past).
Tokių finansų, didele dalimi sukauptų iš Lietuvos rinkos, investavimas į energetinius projektus užsienyje neatrodo išmintingas, kai nerandama šaltinių, iš kurių galima būtų finansuoti gynybos reikmes. Tuo tarpu elektros tinklai Lietuvoje griūna po smarkesnės audros ir dešimtys tūkstančių vartotojų lieka be elektros, autotransporto kelių kokybė bloga, o tiltai neatlaiko transporto visam tam beveik neskiriant lėšų. Kas dėtųsi prasidėjus kariniam konfliktui ar didesnei diversijai? Lietuvos valstybė turi AB „Ignitis“ kontrolinį akcijų paketą, todėl įmonė privalo tenkinti Lietuvos gyventojų ir valstybės interesus, o ne siekti pelno, nepagrįstai užmirštant tiesioginius valstybės interesus.
3. Užtikrinti efektyvų ir savalaikį Ignalinos AE uždarymą
AE uždarymas vėluoja jau keletą metų, o ES finansavimas ateityje, tikėtina, kad mažės. Panaudoto radioaktyvaus kuro konteinerių garantinis terminas baigiasi ar yra pasibaigęs, link pabaigos eina ir jų fizinio galiojimo laikotarpis. Ilgalaikės požeminės radioaktyvaus kuro saugyklos statyba ramiai atidedama po dešimtmečių.
Visa tai gresia rimta ekologine katastrofa, Energetikos ministerija neturi nei gebėjimų, nei kvalifikacijų valdyti Ignalinos AE uždarymą, o pati įmonė nesuinteresuota save uždaryti. Ignalinos AE būtų perduota iš Energetikos ministerijos AB „Ignitis“, ir pastaroji įpareigota užtikrinti skaidrų, efektyvų ir savalaikį Ignalinos AE uždarymą. AB „Ignitis“ turi korporatyvinius gebėjimus, patyrimą ir resursus valdyti labai didelius ir sudėtingus projektus. Būtų įgyta atominių elektrinių uždarymo patirtis turinti rinkoje didelę vertę. (Lygiai tokios patirties pasisėmė „Klaipėdos nafta“ iš SGD terminalo statybos).
4. Ginti Lietuvos interesus nuo AE Astrave keliamų grėsmių
Kaimynystėje vykstant karui AE Astrave grėsmė išauga ne tik dėl netinkamai atliktų statybos darbų ir saugumo reikalavimo spragų, bet ir dėl galimų piktavališkų karinių – teroristinių veiksmų. Lietuvos dalyvavimas 1963 m. Vienos konvencijoje nustato Baltarusijos valstybės bendrą maksimalią atsakomybę už branduolinę žalą tik apie 360 mln. EUR. Kita esminė Vienos konvencijos yda yra ta, kad ginčai dėl žalos dydžio nagrinėjami toje valstybėje, kur veikia elektrinė, bet ne kur atsiranda žala. Todėl bet koks ginčas dėl radioaktyvių dulkių atsiradimo Lietuvos teritorijoje būtų sprendžiamas Minsko teisme vadovaujantis Baltarusijos teise.
Tolesnis Lietuvos dalyvavimas Vienos konvencijoje prieštarauja valstybės ir jos gyventojų interesams. Lietuva turėtų išstoti iš Vienos konvencijos panašiai kaip išstojo iš kasetinių šaudmenų draudimo konvencijos. Vietoj atsakomybės pagal Vienos konvenciją reikia pradėti taikyti branduolinės atsakomybės atžvilgiu įprastas deliktinės atsakomybės taisykles, pagal kurias žalą sukėlęs kaltas asmuo privalo atlyginti žalą pilnai, ginčai dėl nuostolių dydžio nagrinėjami tos valstybės teismuose, kur tokia žala atsiranda, galima alternatyva būtų ir prisijungimas prie kitos tarptautinės branduolinės saugos konvencijos. Be abejo, nėra pagrindo tikėtis, kad Baltarusija imtų atlyginti galimą Astravo AE radioaktyvių medžiagų sukeltą žalą, tačiau bent ateityje, kai žlugus A.Lukašenkos režimui, klausimą dėl žalos atlyginimo būtų galima kelti.
Naujoji Lietuvos vyriausybė turėtų susigražinti patikimą energetikos valdymą į savo rankas ir garantuoti nacionalinio saugumo interesus.
PAPILDYTA. Tekstas papildytas „Ignitis grupės“ patikslinimu dėl grupės investicijų dydžio ir krypties.
