Net neabejoju, kad tiek mano Alma Mater dėstytojai, tiek Jūs, savo paskaitose, kalbėdami apie apsišvietusį, švietimo galia keisti pasaulį tikintį žmogų, daug kalbate ir apie sugebėjimą kritiškai mąstyti. Deja, skaitant Jūsų mintis, užkliuvo tai, kad labai dažnai vartojami žodelyčiai „kažkas“, „kažkaip“, „nežinia“ ir pan. Nepatingėjau paskaičiuoti ir suskaičiavau net 20 vienaip ar kitaip tiesiogiai nežinojimą liudijančių žodžių. Ir tada gimė mintis – išdavikė: ar tikrai garbusis VDU Švietimo akademijos dėstytojas supranta apie ką rašo?
TAIP PAT SKAITYKITE: Liutauras Degėsys: Apgavystės dvasia
Kelis kartus perskaičiau Jūsų mintis apie naują mokytojų darbo apmokėjimo tvarką, t.y. etatinį darbo apmokėjimą. Manau, jog šią sistemą gerai žinote, nes aukštųjų mokyklų dėstytojų darbas irgi panašiai apmokamas jau ne vienerius metus. 100 procentų pritariu Jūsų minčiai, kad, kalbant apie mokytojo darbą, yra daugybė neapskaičiuojamų dalykų. Ir todėl labai nustebino lengva ranka sviesti skaičiai, iliustruojantys vienos mokytojo pamokos kainą prieš ir įvedus etatinį apmokėjimą. Bet visada laikausi taisyklės – su skaičiais nesiginčyti, todėl ir nevertinu Jūsų skaičiavimų teisingumo.
Tačiau pats 34 metus dirbdamas mokytoju, o tai reiškia – būdamas švietėju ir tikintis švietimu, priminsiu, kad kartu su etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įvedimu, mokytojų atlyginimams buvo skirti 17 mln. eurų 2018 metais, 49 mln. eurų 2019 metais ir 29 mln. eurų 2020 metams. Pabrėžiu – mokytojų atlyginimams, o ne kažkokioms neapibrėžtoms, „kažkokioms“ reikmėms.
Nenorėdamas veltis į pasaulėžiūrinį ginčą daug tai ar ne, vis dėlto informuosiu Jus, kad visi šie pinigai atsidūrė mokytojų kišenėse darbo užmokesčio pavidalu. Tą, pro sukąstus dantis, pripažino net didžiausi etatinio darbo apmokėjimo kritikai, tiesa pridurdami, kad tuo pačiu metu buvo padidintos ir mokytojų darbo apimtys.
Dėl savo darbo specifikos esu puikiai susipažinęs su mokytojų darbą reglamentuojančiais dokumentais ir galiu Jus nuraminti – nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. nebuvo priimtas nė vienas teisės aktas, pridedantis papildomų pareigų mokytojams.
Smarkiai klystate, teigdamas, kad ir aukštųjų mokyklų profsąjunga, ir švietimo bei mokslo profsąjungos lyderis džiaugėsi pasirašę „nežinia ką ir nežinia kodėl“.
Neatmetu galimybės, kad papildomų darbų buvo nepagrįstai prisigalvota atskirose (ir galbūt nemaža tokių!) mokyklose. Būtent tose mokyklose, kuriose, perfrazuojant Jus, mokytojai ir direktoriai pasijuto buhalteriais, imta registruoti kiekvieną mokytojo žingsnį, rašyti ataskaitas už nuveiktus darbus, įrodinėti, kad jie rašo planus ar apskritai dirba. Bet visa tai neturi nieko bendro su teisės aktų, įvedančių etatinį mokytojų darbo apmokėjimą, įsigaliojimu. Visa tai tėra susiję su dalies mokytojų bei mokyklų vadovų nenoru ar tiesiog nesugebėjimu suprasti mokytojo darbo specifikos bei pasikeitusio teisinio reguliavimo.
Ir čia nėra jokios STT įžiūrėtos korupcijos, o tik neaprėpiami laukai švietimu tikinčių švietėjų darbui šviesti neapsišvietusius. O žinant tai, kad nuo šių metų gruodžio 3 d. Jūs tapote aršiausiai etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modelį kritikavusios profesinės sąjungos nariu, tikiu Jus besiimsiant savo švietėjiškos misijos naujųjų kolegų tarpe.
Tačiau ne vien etatinis mokytojų darbo apmokėjimas minimas Jūsų tekste. Spėju, iki šių metų gruodžio mėnesio nebūdamas nė vienos švietimo profesinės sąjungos nariu, jų veiklą geriausiu atveju stebėjote iš šono. Suprasdamas, kad žiūrint iš šono, ne viskas gerai matosi, nesistebiu, kad čia Jūs daugiausiai ir vartojate žodelyčius „kažkas“ ir „kažkoks“. Kaip žmogus, tiesiogiai dalyvavęs visuose minimuose procesuose, padėsiu Jums suprasti kas vyko iš tiesų.
Vyriausybė ir Švietimo ir mokslo ministerija „kažkaip vangiai“ (cituoju Jus) nutarė susitarti ne pagrasinus mokytojams streiku, o 2016 m. kovo 4 d. pasirašiusi susitarimą, kuris pabaigė dvi savaites trukusį visų švietimo profesinių sąjungų streiką. Būtent šis susitarimas buvo akstinas pradėti derybas ne dėl „kažkokios“, o dėl švietimo ir mokslo šakos kolektyvinės sutarties, kuri buvo pasirašyta 2017 m. lapkričio 22 d. Jūsų minimas „aukštas ir gražus“ susisiekimo ministras jokių susitarimų nepasirašė, bet, matyt jo asmeninio žavesio užteko 2018 m. pabaigoje streikavusiems užbaigti streiką. Kita Jūsų paminėta „į Paryžių“ išvykusi ministrė jau nebuvo ministrė, kai 2019 m. liepą (o ne 2018 metais!) buvo susitarta dėl šakos kolektyvinės sutarties pakeitimų, kurie Jums asocijuojasi su „šimtu su trupučiu milijono“.
Gal Jums tai ir bus naujiena, bet sutarties projektą skaičiusiems buvo tikrai žinoma, kad ne „kažkas kažkaip“, o ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų atlyginimai nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. prilygs bendrojo ugdymo mokytojų algoms. Ir ne „kažkada“, o nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. visose ugdymo grandyse, įskaitant ir aukštąjį mokslą, dirbantiems pedagogams atlyginimas didės 10 procentų. Ir tam padidinimui yra skirta ne „apie 40“, gerokai virš 100 mln. eurų. Ir „ministrų tarybos“ įgaliojimus pasirašyti sutartį švietimo, mokslo ir sporto ministras A.Monkevičius turėjo, ką patvirtino ir Vyriausybės teisininkai.
Švietimu tikintis švietėjas privalo tiksliai žinoti kokia yra reali situacija ir ką jis nori nuveikti ir pakeisti švietime.
Vienintelėje vietoje Jūs teisus tvirtindamas, kad atlyginimų didinimas „vidutiniškai“ reiškia, kad vieniems jis padidės kiek mažiau nei 10 procentų, tačiau kitiems padidėjimas viršys 10 procentų. Deja, Jūsų pateiktas pavyzdys nepuošia švietimu tikinčio švietėjo – nė vienas šalies pedagogas negali net drąsiausiose svajonėse įsivaizduoti 10 000 (eurų?)siekiančio atlyginimo.
Tad smarkiai klystate, teigdamas, kad ir aukštųjų mokyklų profsąjunga, ir švietimo bei mokslo profsąjungos lyderis džiaugėsi pasirašę „nežinia ką ir nežinia kodėl“. Šie žmonės dalyvavo derybose, ilgai derino sutarties projektą ir puikiai žinojo po kuo deda parašą. Beje, kas ir ką pasirašė puikiai žinojo ir Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos, Jūsų žodžiais, „vis dar kovojančios“, lyderis, nes jo suderėtas antros švietimo ir mokslo šakos kolektyvinės sutarties projektas daugelyje vietų atkartoja jau galiojančios sutarties nuostatas.
Ir pabaigai negaliu nepaminėti Jūsų raginimo mokytojams ir aukštųjų mokyklų dėstytojams stoti į „vis dar kovojančią“ organizaciją tam, kad „kažką galima būtų nuveikti“ ir „kažką pakeisti“. Švietimu tikintis švietėjas privalo tiksliai žinoti kokia yra reali situacija ir ką jis nori nuveikti ir pakeisti švietime. Jis negali būti „kažką“ girdėjęs apie „kažkokius“ įvykius, vykusius „nežinia kada“ ir tuo pagrindu ruoštis „kažką“ nuveikti ar pakeisti. Jis turi jungtis prie švietimo profesinės sąjungos, kuri drąsiai gali pasakyti, kad nuosekliai, metai iš metų dirba mokytojų labui. Kuri atvirai gali parodyti kokius gerus darbus yra padariusi ir, kuri nebijo pripažinti savo klaidų. Tik tokia profesinė sąjunga tiksliai žino ką ir kaip gali nuveikti dėl mokytojų ir aukštųjų mokyklų dėstytojų darbo sąlygų gerinimo, dėl mokinių ir studentų, dėl viso švietimo ateities. Ir tokia profesinė sąjunga yra!
Asmeniškai kviečiu Jus prisijungti prie daugiau nei 10 000 jau turinčios Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos narių, kurie yra švietėjai ir taip pat besąlygiškai tiki švietimu. Tik esant tarp tokių žmonių Jums nebereikės blaškytis iš „kažkokių“ nuogirdų, o kartais atviro melo suręstame labirinte ir tuo pačiu metu tikėtis „kažką“ pakeisti.
Audrius Jurgelevičius yra istorijos mokytojas ir Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas.
