Viena iš prioritetinių švietimo pertvarkos krypčių švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė įvardijo siekį pakeisti būsimų mokytojų rengimo tvarką ir pertvarkyti dabar veikiančią kvalifikacijos tobulinimo sistemą.
Niekas net nebando ginčytis, kad nuo mokytojo didele dalimi priklauso ugdymo proceso rezultatai, todėl vaikus turi mokyti puikiai paruošti ir savo kvalifikaciją nuolat keliantys specialistai. Bet naujoji ministrė (beje, kaip ir visi jos pirmtakai) sąmoningai ar nesąmoningai praleidžia vieną svarbią sėkmingo ugdymo proceso prielaidą – kompetentingą švietimo vadybą.
Kalbu tiek apie vaikų darželių bei mokyklų vadovus, tiek apie jų darbą prižiūrinčius savivaldybių švietimo specialistus. Prie jų priskirčiau ir tiesioginiuose rinkimuose išrinktus savivaldybių merus, tapusius faktiškais švietimo įstaigų vadovų darbdaviais.
Daugiau nei trijų dešimtmečių mokytojo darbo ir profesinės sąjungos veiklos patirtis leidžia drąsiai tvirtinti – silpniausia Lietuvos švietimo sistemos grandis yra švietimo įstaigų vadovai ir jų darbą prižiūrintys bei vertinantys valdininkai. Užbėgdamas už akių kaltinimams žiūrint tik pro juodus akinius, pripažįstu – yra labai puikių mokyklų direktorių (vieno iš jų vadovaujamas turiu laimės dirbti ir pats!) ir kompetentingų švietimo priežiūros specialistų. Tačiau pati švietimo įstaigų (įskaitant ir vaikų darželius) vadovų veiklos vertinimo sistema ir joje tarpstanti gausi abejotinos reputacijos ir kompetencijos veikėjų, kaušais pilančių degutą į medų kompanija, yra supuvusi iš pagrindų.
Silpniausia Lietuvos švietimo sistemos grandis yra švietimo įstaigų vadovai ir jų darbą prižiūrintys bei vertinantys valdininkai.
Paskutinėmis praėjusių metų savaitėmis bei pirmosiomis šių metų dienomis į spaudą patekusios skandalingos naujienos apie Vilniuje ir Marijampolėje „pasižymėjusius“ mokyklų direktorius tėra milžiniško ledkalnio viršūnė.
Prieš mokytojus psichologinį spaudimą naudojančių šumkauskienių, „padėkutes“ imančių klimkevičienių, pamatinių darbo teisės normų nežinančių mikalajūnienių ir vaikus fizinėmis bausmėmis tramdančių virbickų yra kone kiekvienoje savivaldybėje. Apie jų „vadybinius-pedagoginius“ metodus žino visi šalia esantys, sugebantys bent kiek kritiškiau pažvelgti į realybę. Žino, bet, deja, dažniausiai tyli.
Kai tyli mokytojai, tai jie visų pirma baudžia save, o labiausiai savo mokinius, kurie mato, kad laisvą žmogų turintis ugdyti mokytojas pats yra ujamas. Kai tyli mokinių tėvai, irgi labiausiai kenčia mokiniai, nes mokykloje, kurioje turėtų būti diegiamos aukštos moralinės vertybės, jie stebi veidmainystę. Blogiausia, kai tyli mokyklos vadovo veiklą prižiūrintys valdininkai. Tada kenčia visi – mokytojai, mokiniai ir visi kiti, kurie tiki, kad švietimas gali pakeisti pasaulį.
Tylint švietimo valdininkams, kurių tiesioginė pareiga ir atsakomybė – užtikrinti, jog mokykloje vyktų normalus ugdymo procesas, nebūtų pažeidinėjami teisės aktai ir būtų gerbiamos kiekvieno jos bendruomenės nario teisės, direktoriams atsiriša rankos ir užauga sparnai. Dar blogiau, kai valdininkai užstoja jokių ribų nebepaisančius direktorius.
Štai Marijampolės meras Vidmantas Brazys neįžiūri nieko blogo, kad direktorius trinktelėjo mergaitei (!), esą juk „nieko neužmušė“. Kitas aukštas – Vilniaus miesto savivaldybės mero patarėjo – pareigas einantis valdininkas Albertas Lakštauskas (beje, kelerius metus patarinėjęs švietimo ir mokslo ministru buvusiam Gintarui Steponavičiui) direktorės, kuri su mokytoju pasirašė teisės aktų neatitinkančią darbo sutartį, darbe nemato trūkumų.
Tiek Marijampolės, tiek Vilniaus atveju valdininkai, bėgdami nuo pareigos įvertinti mokyklų vadovų „žygdarbius“ bei priimti atitinkamus sprendimus, viską paliko spręsti teisėsaugai. Kyla retorinis klausimas: gal apskritai švietimo vadybos priežiūrą šalyje deleguoti teisėsaugos institucijoms?
Tiesiog skandalingą sprendimą „vertindamas“ Vilniaus miesto „Laisvės“ gimnazijos direktorės veiklą priėmė miesto meras Remigijus Šimašius. Kilus skandalui dėl keistomis aplinkybėmis atleisto mokytojo, užuot įvertinęs mokyklos vadovės veiksmus, meras ją atleido šalių sutarimu, išmokėjęs solidžią išeitinę išmoką. Atleido ir dar pasigyrė tuo savo feisbuko paskyroje!
Taip sostinės meras pasiuntė signalą visam Lietuvos švietimui – kad ir kaip prastai tvarkytųsi mokyklos direktorius, svarbiausia neleisti kilti skandalui, o jeigu skandalas vis dėlto kyla, reikia tyliai ir „oriai“ atsisveikinti su jo sukėlėju.
Švietimo valdžios meilės mokyklų direktoriams reikia pavydėti! Juk ne veltui vienas iš Marijampolės savivaldybės vadovų tarybos posėdžio metu rypavo apie tai, kokia sunki mokyklų direktorių dalia ir kaip sunku prikalbinti žmones užimti šias pareigas. Tas Suvalkijos valdininkas dėstė ne savo sugalvotą tiesą – apie kone šventą prievolę saugoti kiekvieną sunkias bei atsakingas pareigas einantį, todėl ir suklysti galintį mokyklos vadovą vienaip ar kitaip kalbėjo visi nepriklausomos Lietuvos švietimo ministrai.
Nesiruošiu ginčytis, kad kiekvienas švietime dirbantis žmogus – mokytojas, vadovas ar priežiūros specialistas – yra vertingas ir turi žmogišką teisę klysti. Bet kategoriškai nesutinku, kad reikia pertvarkyti vien tik mokytojų ruošimo ir jų kvalifikacijos kėlimo tvarką.
Dar svarbiau pasirūpinti, kad vaikų darželiams ir mokykloms vadovautų puikiai pasiruošę, nuolat pažangiausiais metodais kvalifikaciją keliantys direktoriai. Todėl naujoji švietimo ir mokslo ministrė J.Petrauskienė, besirūpinanti mokytojų kompetencija, turėtų nepamiršti, jog daugiau nei 40 procentų mokyklos darbo sėkmės priklauso nuo jos vadovo, ir užtikrinti, kad švietimo įstaigoms vadovautų kompetentingi, šiuolaikinio lyderio savybėmis pasižymintys specialistai.
Audrius Jurgelevičius yra Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas
