Reikia pripažinti, kad šis sprendimas niekam nebuvo netikėtas, nes įvykiai kitose valstybėse prikišamai rodė būtinybę laikinai koreguoti švietimo sistemos veiklą. Tačiau paaiškėjo, kad, toli gražu, ne visi tam yra pasiruošę.
Per pirmąsias dienas profesinės sąjungos vadovų ir teisininkų telefonai kaito nuo skambučių, o elektroninio pašto dėžutės lūžo nuo šimtų (!) laiškų. „Labas vakaras, o kasmetinių atostogų gali išvaryti?“, „Norėčiau pasitikslinti, kaip turėtų būti su darželių mokytojomis? Nuotoliniu būdu darbas tai ne jų specifika. Kaip reikėtų spręsti šį klausimą? Ir kaip bus su padėjėjomis, jei jos nenori eiti priverstinų atostogų savo atostogų sąskaita?“, „Mūsų darželyje pasiūlė imti nemokamas arba naudoti kasmetines atostogas“, „Dirbu neformalaus ugdymo įstaigoje. Negauname jokių dezinfekcijos priemonių, perkame pačios. Ir kaip elgtis, jei bus įstaiga uždaryta, kaip su mokėjimu? Kaip su mūsų sauga?“, „Ar darbdavys gali reikalauti eiti į darbą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje kai šalyje sustabdytas ugdymo procesas?“, „Kaip dirbs mokytojai aišku, bet neaišku kaip turėtų dirbti aptarnaujantis personalas, nes nuotoliniu būdu grindų neišvalysi?“, „Iškilo klausimas kaip ryt elgtis darbe – dirbu darželyje auklėtoja, ar galiu dirbti nuotoliniu būdu, ar reikės paklusti vadovo reikalavimui sėdėti darbe visą darbo dieną, atlikti darbus, kuriuos galiu atlikti namie?“
Tokie ir panašūs klausimai dar kartą atvėrė kelis Lietuvos švietimą vis dar kamuojančius skaudulius – neprofesionalią švietimo įstaigų vadybą ir menką jos priežiūrą, negęstantį norą sunkiausią problemų naštą uždėti mažiausiai socialiai apsaugotiems darbuotojams ir sunkiai paslepiamą nepasitikėjimą mokytojais ir kitais darbuotojais.
Antri metai švietimo ekspertai ir politikai pilna burna kalba apie naujos mokytojų ruošimo sistemos kūrimo būtinybę ir apie reikalą radikaliai keisti dabar dirbančių mokytojų kvalifikacijos tobulinimo tvarką. Bet vos kelis žodžius sugeba surasti, kai kalba užeina apie dabar dirbančių švietimo įstaigų vadovų kompetenciją bei jos gerinimo poreikį. O jis visu gražumu pasireiškia, kai reikia skubiai priimti nestandartinius, dažnai novatoriškus sprendimus.
Paaiškėjo, kad, toli gražu, ne visi tam yra pasiruošę.
Nuo pirmadienio, visose šalies švietimo įstaigose, dviem savaitėms sustabdžius ugdymo procesą, pačios įstaigos neuždaromos ir darbuotojai dirba toliau. Bet kur tau! Iš vadovų lūpų masiškai pasipylė siūlymai darbuotojams imti kasmetines ar net nemokamas atostogas, tarsi nėra žinoma griežta Darbo kodekso nuostata apie tai, kad visos atostogos suteikiamos esant darbuotojo prašymui. Dažnai tokie siūlymai virto reikalavimu.
Praleidžiant samprotavimus apie „plačias“ galimybes atostogauti karantino metu, nereikia pamiršti, kad LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos rekomendacijose aiškiai kalbama apie tai, kad per tas dvi savaites privalu pasiruošti mokyti mokinius nuotoliniu būdu. O ruoštis pamokoms, t. y. dirbti, per atostogas negalima.
Puikiai žinodamas lietuviško švietimo subtilybes, suprantu, kad ne vienu atveju tokie „atostogų planai“ buvo sugalvoti didesnių ar mažesnių savivaldybių vadovų galvose. Štai, Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas per visas TV žinias sapaliojo, kad geriausios darbo sąlygos yra atostogaujant kartu su šeima. Akmenės rajono savivaldybės administracijos direktorė Aromeda Laucienė savo siūlymą išklojo raštu, siūlydama švietimo įstaigų personalui „pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis ir pasiruošti taikyti ugdymo procesą nuotoliniu būdu“. Ir ko tada stebėtis absoliučiai situacijoje nesigaudančiu mokyklos vadovu, jei tokie vrubliauskai su laucienėmis vadovauja ištisoms savivaldybėms?
Nebegrįždamas prie etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įvedimo istorijos, kai iš esmės menkas akmenėlis grasino apversti gerokai suklerusį Lietuvos švietimo vežimą, paminėsiu kitą, šiandien po šio vežimo ratais patekusį, akmenėlį – nuotolinį darbą. Spėju, kad apie jo egzistavimą visi švietimo įstaigų vadovai žino, o daugelis net ir tokio darbo tvarkos aprašus turi patvirtinę. Tačiau atėjus laikui nustatyti tokią darbo organizavimo formą savo vadovaujamoje įstaigoje, kilo begalė „kodėl“, „kaip“, „bet“ ir kitų neaiškumų bei abejonių.
Visų pirma, ar taip dirbti yra nurodymai „iš aukščiau“? Nei švietimo ministras, nei savivaldybės meras ar švietimo skyriaus vedėjas negali nuspręsti dėl nuotolinio darbo taikymo konkrečioje įstaigoje, nes darbo organizavimas įstaigoje yra išimtinai vadovo pareiga. Jie tegalėjo rekomenduoti jį, o rekomendacijų galima paisyti, tačiau nebūsi nebaustas į jas dėmesio nekreipęs. Todėl net vakar šalyje buvo švietimo įstaigų, į kurias rinkosi nežinioje esantys darbuotojai.
Versti mažiausiai uždirbančius darbuotojus karantino metu eiti į darbą ar forminti jiems prastovas, yra akivaizdus profesinio ir socialinio solidarumo principų ignoravimas.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad dėl bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų teisės ir galimybės dirbti nuotoliniu būdu abejonių nebuvo daug. Tačiau didžiausia „problema“ buvo darželių auklėtojos ir visų švietimo įstaigų techninis personalas – kaip jie dirbs nuotoliniu būdu?
„Vaikų, būnant namie, neprižiūrėsi“ ar „iš namų su šepečiu klasės neišvalysi“ – tokius ir panašius argumentus bėrė vadovai. Tačiau patys stebuklingu būdu užmiršo, kad jų pačių pasirašytuose darželių auklėtojų, jų padėjėjų, pagalbos mokiniui specialistų, valytojų, valgyklos darbuotojų, sargų ir kitų pareigybės aprašymuose pilna papildomų, tiesiogiai su pagrindiniu darbu nesusijusių funkcijų, kurias puikiausiai galima atlikti nuotoliniu būdu.
O ir žiūrint iš moralinės pusės, versti mažiausiai uždirbančius darbuotojus karantino metu eiti į darbą ar forminti jiems prastovas, yra akivaizdus profesinio ir socialinio solidarumo principų ignoravimas. Ar pasaulis apsivers, jei šie darbuotojai liks namie, skirs laiką savišvietai ar kitai prasmingai veiklai ir pasibaigus karantinui, be nuoskaudų laimingi grįš į darbą?
Visgi net susitarus su darbuotojais dėl nuotolinio darbo, dažno vadovo sielą graužia įtarumo kirminas – o gal mokytojas Jonas ar auklėtoja Ona, būdami namie ir nepasiekiami direktoriškam žvilgsniui, nedirbs ir dykai gaus atlyginimą? Ir tada pradedamos ruošti įvairiausios atsiskaitymo už nuotolinį darbą tvarkos.
Kaip taisyklė, šios tvarkos preambulėje privalu nurodyti kuriuo laiku bus dirbama ir šiukštu negalima viršyti etate nustatytų savaitės (o kartais ir dienos!) valandų bei minučių kiekio. Todėl darbuotojai priversti rašyti absurdus: pvz. „dirbsiu nuo 8.00 iki 16.12, o nuo 12.30 iki 13.30 pietų pertrauka“. Surašius šiuos „prasmingus“ duomenis, toliau pateikiama lentelė (kažkodėl Lietuvos mokyklų vadovai yra pamėgę visokias lenteles?), kurioje reikia surašyti padarytus darbus, jų atlikimui sugaištą laiką bei pateikti įrodymus, kad toks darbas atliktas.
Aišku, pasitaiko ir ne tokių detalių lentelių, bet visaapimanti „lentelizacijos“ tendencija akivaizdi. Kokią pridėtinę vertę švietimui kuria tokios tvarkos niekas negali pasakyti, bet „lentelinės“ priežiūros entuziastai atšauna, kad „tvarka turi būti!“.
Tokios nelabai guodžiančios patirtys po pirmųjų trijų paankstintų moksleivių atostogų dienų. Kokią patirtį teks apibendrinti po dviejų savaičių ir vėliau, kai virusas bus galutinai įveiktas, dabar nesinori prognozuoti. Būdamas optimistu, tikiu, kad vis dėlto nereiks pirkti karsto vis dar kuprotai Lietuvos švietimo sistemai.
Audrius Jurgelevičius yra Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos švietimo tarybos narys.
