Šių metų liepos 16 dieną Klaipėdos m. savivaldybės tarybos kolegijai buvo pristatytas savivaldybės administracijos siūlymas skirti 12 mln. eurų Klaipėdos universitetinės ligoninės pastatų renovacijai. Kitaip, nei „miesto biudžeto lėšų iššvaistymo planas“, šio siūlymo įvardinti negaliu, kadangi kitoje svarstyklių pusėje turime realią trečio universitetinio centro kūrimo galimybę, poreikį sveikatos apsaugos sistemos reformai bei šiam tikslui įgyvendinti numatytus beveik 800 mln. eurų per Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą bei kitus Europos Sąjungos investicijų šaltinius. Klausimas kolegijoje svarstomas ir sprendimas priimamas iškart po Sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio vizito Klaipėdoje, prasidedant diskusijoms apie kompleksinių, visą Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą bei atskirus regionus apimančių reformų poreikį bei jų įgyvendinimo galimybes.
Ministras po susitikimų vakarų Lietuvoje patikino, kad diskutuojant apie Sveikatos apsaugos sistemos reformą „bandė pateikti pasiūlymą, kurio nebūtų galima atsisakyti”, tačiau Klaipėdos m. meras apie susitikimą su ministru kalbėjo be didesnio entuziazmo, savivaldybės tarybos kolegijos posėdyje aptakiai paminint, kad lėšos, numatytos Sveikatos apsaugos reformai, bus skiriamos tik Infekcinio skyriaus reformavimui ir tai niekas nežino, kada bus skirti pinigai, kaip seksis įgyvendinti reformą ir apskritai, ar kas nors vyks. Taip ir lieka neaišku, kokį pasiūlymą tiksliai pateikė ministras? Ar tikrai buvo kalbėta tik apie miglotą kažkuriais metais vyksiantį vieno iš skyriaus modernizavimą? Ar visgi tai buvo kvietimas bendram darbui su vakarų Lietuvos regiono savivaldybių vadovais netolimoje ateityje.
Bet kokiu atveju, vietoje pasiūlymų pertvarkyti visą miesto gydymo įstaigų tinklą apsvarstymo, diskusijų apie galimybę sukurti Klaipėdoje modernų aukščiausio lygio trečio Lietuvoje universitetinio sveikatos paslaugų centro organizavimą, Klaipėdos m. meras Vytautas Grubliauskas siūlo „paprastą ir teisingą“ sprendimą - išimtinai miesto biudžeto pinigus skirti Klaipėdos universitetinės ligoninės pastatų renovacijai. Kaip įvardinama pranešime tarybos kolegijai, šiuo metu KUL infrastruktūra neatitinka higienos normų keliamų reikalavimų, todėl dėl tokios renovacijos niekas neabejoja.
Nieko keisto, kad miesto vadovas ir taryba nėra kompetentingi spręsti ligoninės infrastruktūros ir veiklos problemas – tai visiškai kito kalibro pareigos.
Tačiau ar faktas, kad miesto administruojamas medicinos paslaugų centras yra nustekentas iki tokios būklės, kuomet jis nebeatitinka keliamų higienos normų reikalavimų, ir nėra įrodymas, kad miestas nėra įgalus rūpintis tokio masto ligonine? O jei pridėtume ne tik infrastruktūrines, tačiau ir ligoninės personalo darbo problemas, kurias puikiai iliustruoja nuolat jaučiamas gydytojų stygius, vis daugiau mobingo istorijų, pasiekiančių dienos šviesą, bandymas užsimerkti prieš problemas, egzistuojančias įstaigoje ir mero protekcijoje diktatoriškai vadovaujantis amžinas direktorius.
Nieko keisto, kad miesto vadovas ir taryba nėra kompetentingi spręsti ligoninės infrastruktūros ir veiklos problemas – tai visiškai kito kalibro pareigos. Negalime tikėtis, kad kas ketverius metus besikeičiantys, patys įstaigoje kartais paslaugas gaunantys miesto Tarybos nariai, sugebės tinkamai įvertinti ne tik pastatų būklę, bet ir vadovo ar personalo darbo specifikos subtilybes. Galbūt laukiame, kol nutiks skaudi nelaimė, kokia nutiko Šiauliuose?
Negalime pamiršti, kad Klaipėdos gydymo įstaigos, įskaitant ir KUL, aptarnauja viso regiono gyventojus, kurie naudojasi ligoninių paslaugomis, todėl lėšų skyrimas iš miesto biudžeto, neieškant galimybės regioninio centro kūrimui ir adekvačiam valstybiniam finansavimui, vyksta savo miesto gyventojų gyvenimo kokybės sąskaita. Regione turime veikti išvien su centrine valdžia, kuri formuoja aiškius poreikius ir prioritetus, parodyti tiek savo norą, tiek pasirengimą ir galimybes keistis. Negalime vardan savo asmeninių interesų laikyti įkaitais klaipėdiečių, regiono gyventojų ir visų žmonių, susiduriančių su sveikatos problemomis, kuriems reikalingos sveikatos priežiūros paslaugos. Turime tarnauti žmonėms ir užtikrinti, kad valstybinis finansavimas bus panaudojamas maksimaliai skaidriai, o gyventojams reikalingą pagalbą laiku ir kokybiškai suteiks savo darbą mylintis ir gerai jame besijaučiantis profesionalus medicinos įstaigos personalas.
Vakarų Lietuvos regione dažnai esame pripratę skųstis, kad mūsų negirdi centrinė valdžia. Pinigų dalybose girdime arba apie sostinės, arba apie rajonų poreikių patenkinimą, todėl neretai darosi pikta, kad nors esame trečias pagal dydį Lietuvos miestas, turime tenkintis tuo, kas liko. Tačiau šiais metais iš centrinės valdžios sulaukėme nemažai gerų žinių vakarų regionui, todėl nematau priežasčių abejoti Sveikatos apsaugos ministerijos ketinimais. Tik diskutuodami ir dirbdami išvien galime pasiekti užsibrėžtų rezultatų, neeikvojant miestiečių pinigų bei nukreipiant juos kur kas turiningesniems projektams. Tik ar tam pasiruošęs miesto vadovas, kurio politinė lyderystė atstovaujant miestiečių interesams taip reikalinga šiuo metu, ar sutarimą vardan viešojo intereso ras Klaipėdos savivaldybės tarybos valdantieji ir opozicija, pamatysime jau netolimoje ateityje.
