Šiuo metu sprendžiamas memorialinės lentos Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai demonstratyvaus sunaikinimo ir jos atkūrimo klausimas. Ši istorija ir bus indikatorius, kuris parodys, ar Vilniaus savivaldybei yra būdinga institucinė atmintis, o gal sprendimus priima tik pats meras pagal feisbuko patiktukų skaičių.
Galbūt netgi paaiškės, kad ši atminties rūšis gali būti lengvai – lyg kompiuterio klavišų kombinacijos CTRL+ALT+DEL paspaudimu – ir tuo pačiu brutaliai, kaip aptariamu atveju – beprecedenčiu vandalizmo aktu, nutraukta. Lyg tyčia tokia situacija yra ypatingai patogi Kremliaus režimui, kuris vienu kūjo smūgiu gali pasiekti tiek daug tikslų.
Viešojoje erdvėje nuvilnijo perrinktojo Vilniaus miesto vadovo R.Šimašiaus vienasmenių sprendimų šiuo klausimu gama – nuo pasyvaus džiūgavimo atminimo lentos sunaikinimu iki sprendimo ją atkurti. Toks blaškymasis iškėlė Vilniaus savivaldybės institucinės atminties ir net kompetencijų atskyrimo problemas.
Tiesioginiai merų rinkimai taip susuko galvas, kad dauguma priskiria merui tiek funkcijų, kiek jis pats nori atlikti. Pasidarė nebeaišku, kas išties yra atsakingas už Lietuvos sostinės atminimo politikos, šioje srityje jau kadaise priimtų sprendimų įgyvendinimą, jų tęstinumo užtikrinimą arba esminį peržiūrėjimą. Akivaizdu tik viena, kad Vilniaus meras sau prisiskyrė sprendimų šioje srityje priėmimo kompetenciją.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai, priklausantys Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai – aš ir Arvydas Sekmokas, nesutikdami su tokia bravūriška mero pozicija ir reaguodami į bandymą vandališkais veiksmais primesti savo istorijos versiją bei į spontaniškus mero pasamprotavimus, siūlo atgaivinti institucinės atminties likučius.
Mūsų surašytame, tačiau paskutiniame šis kadencijos tarybos posėdyje nepagarsintame pareiškime „Dėl atminimo lentos Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai atkūrimo“ būtent Vilniaus miesto administracijos direktorius raginamas įgyvendinti jo vadovaujamos savivaldybės administracijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir kuo skubiau atkurti daugiau nei prieš 20 metų, net 1997-aisiais už savivaldybės lėšas sukurtą ir įrengtą viešosios pagarbos objektą.
Visuomenei brukama versija, kad minėta lenta įrengta be leidimų ir neturi oficialaus statuso. Tačiau ši lenta 2003-10-06 savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 01A-60-916 buvo galutinai įteisinta įtraukiant ją į Vilniaus miesto savivaldybės balansą. Ne mažiau svarbi ir pačios memorialinės lentos su joje esančiu bareljefu, sukurtu žymių Lietuvos menininkų, autorinių teisių aplinkybė, nes šių teisių turėtojas – taipogi savivaldybės administracija.
Pripažintina, paskutiniai mero pasisakymai nuteikė viltingai, tačiau užtikrintumo, ar šio politiko nuomonė lyg mostelėjus burtų lazdele nebus vėl pakeista Kremliui naudinga linkme – nebėra. Tad ir klausimas, ar Vilnius pajėgus šiuo konkrečiu atveju nedelsdamas atkurti institucine atmintimi ir teisės aktais pagrįstą būseną, išlieka aktualus.
Ne mažiau svarbu ir tai, ar bus išmokta ši pamoka, padarytos išvados ir ateityje duotas ne asmeninėmis ambicijomis pagrįstas, bet visų savivaldos institucijų vieningas atkirtis primetamų scenarijų rašytojams ir vykdytojams? Tam būtina istorinės atminties klausimų sprendimą atriboti nuo vienasmenių sprendimų priėmėjų, juos privalo nagrinėti ir rekomendacijas teikti ekspertiniai dariniai, o galutinio sprendimo teisė turi būti suteikta kolektyvinėms institucijoms – savivaldybės tarybai arba administracijai.
Belieka viltis, kad Lietuvos sostinės, besididžiuojančios savo 696 metų ilgumo istorija, institucinės atminties objektai bus tinkamai inventorizuoti iki miesto 700 gimtadienio ir įgaus tvarumo būseną. Tokiu būdu ateityje nebebus įmanoma sudėtingus, institucinės atminties reikalaujančius, klausimus spręsti pigaus vienadienio populizmo paieškos keliu.
Būtent tokio elgesio apraiškų buvo pastebėta viešumon transliuojant mero kasdien besikaitaliojančią nuomonę, suformuotą jo turimų ribotų žinių ir įsivaizdavimų. Per sušaudyto Generolo Vėtros atminimo niekinimo epopėją šio Lietuvos karininko misija stebuklingai teebesitęsia ir po jo žūties, tačiau įgavusi vis kitas – naujesnes formas. Dabar Generolas Vėtra tikrina, ar tvari yra Vilniaus miesto institucinė atmintis.
Dr. Audrius Skaistys buvo Vilniaus m. savivaldybės tarybos narys, į naujos kadencijos tarybą nepateko.
