Vis dėlto absoliučia dauguma atvejų patys investuotojai buvo linkę prisiimti kaltę dėl tokių nuostolių, priekaištaudami sau dėl siekio gauti greitą ir didelį pelną minimaliomis sąnaudomis, akivaizdžių rinkos perkaitimo ženklų bei klasikinių investicijų diversifikavimo taisyklių ignoravimo.
Finansų tarpininkų vaidmuo ir atsakomybė šiais atvejais dažniausiai arba apskritai nebūdavo kvestionuojami, arba juos saugodavo sutartyse bei pasiūlymuose investuoti pateiktos atsakomybės išlygos, diskleimeriai ir kitos gynybos priemonės.
DNB banko atvejis, kuomet buvo platinamos su akcijomis susietos obligacijos (SASO) ir nemaža dalis klientų, kurie investicijoms skirtas lėšas netgi atskirai skolinosi tame pačiame banke, kėlė klausimą dėl DNB, kaip finansų tarpininko, platinusio tokius investavimo produktus, atsakomybės, tikriausiai buvo vienintelis atvejis, kada teismams teko pasisakyti dėl finansų tarpininko atsakomybės neprofesionalių investuotojų atžvilgiu ir dėl tinkamo jų informavimo apie galimas investavimo pasekmes.
Finansų tarpininkų vaidmuo ir atsakomybė šiais atvejais dažniausiai arba apskritai nebūdavo kvestionuojami, arba juos saugodavo sutartyse bei pasiūlymuose investuoti pateiktos atsakomybės išlygos, diskleimeriai ir kitos gynybos priemonės.
Pagrindiniai klausimai, kuriuos nagrinėjo teismai tose bylose, buvo susiję su finansų tarpininko pareiga atskleisti visą informaciją investuotojui, informuoti jį apie rizikas, įspėti, kad investavimas negali garantuoji pelno ar pajamų ir pan. Kaip žinia, teismai skirtingai sprendė šias bylas, kiekvienu atveju individualizuodami konkretų investuotoją, jo turėtą informaciją ir finansų tarpininko – banko – pateiktą informaciją.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neseniai nagrinėjo kiek kitokį atvejį. Ginčas kilo tarp sutuoktinių (ieškovų) ir banko „Swedbank“, kuris veikė kaip finansų tarpininkas ir investavo privačių investuotojų lėšas.
Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami priteisti jų patirtus nuostolius ir negautas pajamas dėl finansų tarpininko aplaidaus neveikimo. Ieškovai teigė, kad 2007 metais su finansų tarpininku buvo sudarę sutartį dėl investicinių paslaugų teikimo, kurios pagrindu finansų tarpininkas jiems teikė siūlymus ir rekomendacijas. Byloje nustatyta, kad 2008 metų viduryje (kas sutapo su nuosmukiu finansų rinkose) finansų tarpininkas liovėsi teikęs ataskaitas bei rekomendacijas, todėl ieškovai buvo palikti nežinioje, o jų portfelio vertė itin smarkiai krito.
Finansų tarpininkas gynėsi, jog jo atsisakymas teikti paslaugas buvo susijęs su ieškovų atsisakymu pasirašyti naują sutartį pagal tuo metu įsigaliojusius LR finansinių priemonių rinkų įstatymo (FRPĮ) pakeitimus, todėl finansų tarpininkas neturėjo pareigos teikti investavimo paslaugų pagal senąsias sutartis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su tokiais argumentais nesutiko ir konstatavo, kad net ir tuo atveju, kai dėl įstatymo pakeitimų galiojusios sutartys nebeatitinka teisės aktų reikalavimų, t.y. „net jei finansų tarpininko su investuotoju ir nesaisto sutartiniai paslaugų teikimo santykiai, finansų tarpininką saisto CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta bendroji deliktinė rūpestingumo pareiga ir FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta profesinio rūpestingumo pareiga.“
Teismas taip pat pažymėjo, kad finansų tarpininko profesinis rūpestingumas reikalauja, kad valdydamas portfelį ir teikdamas kitas investicines paslaugas finansų tarpininkas elgtųsi su tokiu apdairumu, atidumu ir profesionalumu, koks yra būtinas finansų tarpininkų profesinėje veikloje, t. y. taip, kaip tikimasi iš kompetentingo, patyrusio ir kvalifikuoto finansininko, veikiančio atitinkamomis aplinkybėmis. Be kita ko, Teismas taip pat paaiškino, kad investuotojams nusprendus nesudaryti naujų sutarčių su finansų tarpininku, pastarasis privalėjo patarti, kaip išformuoti (parduoti) investuotojo portfelį, arba patarti ir pasirūpinti portfelio perdavimu kitam finansų tarpininkui.
Nagrinėdamas finansų tarpininko atsakomybės dėl investuotojo patirtų nuostolių klausimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo klausimu yra būtina atsižvelgti į tai, ar finansų tarpininko neteisėtas pasyvumas lėmė ir prisidėjo prie kliento nuostolių atsiradimo ar padidėjimo.
Teismai taip pat privalo vertinti, ar investuotojų žalą lėmė (padidino) finansų tarpininko profesinis nerūpestingumas, ar objektyvios rinkos aplinkybės, ar visi šie veiksniai kartu. Teismai turėtų įvertinti ir nuostolių išvengimo tikimybę finansų tarpininkui rūpestingai vykdant savo pareigas ir pagal tai spręsti dėl nuostolių priteisimo.
Galiausiai teisėjų kolegija nurodė, jog tais atvejais, kai nustatoma, jog investuotojų žalą vienu metu lėmė keli veiksniai, įskaitant finansų tarpininko nerūpestingumą, atsakomybė finansų tarpininkui turėtų būti proporcingai priskirtina pagal jo veiksmų įtaką žalos atsiradimui ar padidėjimui visų teisiškai reikšmingų priežasčių kontekste.
Teismai taip pat privalo vertinti, ar investuotojų žalą lėmė (padidino) finansų tarpininko profesinis nerūpestingumas, ar objektyvios rinkos aplinkybės, ar visi šie veiksniai kartu.
Nors minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis nuostolių dydžio ir atlyginimo klausimo konkrečioje byloje iki galo neišsprendė (byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui), nutartyje suformuluotos nuostatos neabejotinai formuoja aiškią teismų praktiką finansų tarpininkų atsakomybės klausimais.
Teismo nutartyje suformuluoti finansų tarpininkų atsakomybės aiškinimo principai leis kiekvienam investuotojui iš naujo įvertinti finansų rinkų nuosmukio metais patirtų nuostolių atsiradimo priežastis, finansų tarpininko elgesį ir veiksmus ir, kai kuriais atvejais, reikalauti finansų tarpininko atlyginti patirtus nuostolius.
Audrius Žvybas yra advokatų kontoros GLIMSTEDT advokatas
