Atrodytų, reikia tik džiaugtis, kad Lietuva pagaliau ir kultūros sferoje pradeda artėti link atlyginimų bent jau Latvijoje bei Estijoje lygmens. Gyventojai, kurie lankosi kultūros renginiuose ar įstaigose, turbūt tam pritaria visom keturiom, o valdančiosios daugumos politkai veikiausiai džiaugiasi, kad artėjančiuose rinkimuose jie jaus didesnį kultūros žmonių palaikymą.
Kas čia ne taip, kad net prireikė atskiro viešo teksto? Visuose valdžių nutarimuose bei išaiškinimuose šiąja tema yra sakoma tik dalinė tiesa – šis nutarimas apima tiktai vadinamąsias valstybines, biudžetines kultūros organizacijas. O dalinė tiesa, kaip gerai žinoma, yra netiesa.
Visuose valdžių nutarimuose bei išaiškinimuose šiąja tema yra sakoma tik dalinė tiesa – šis nutarimas apima tiktai vadinamąsias valstybines, biudžetines kultūros organizacijas. O dalinė tiesa, kaip gerai žinoma, yra netiesa.
Pakartosiu seniai žinomą dalyką: Lietuvoje per visą šios Nepriklausomybės laikotarpį nebuvo atlikta jokia kultūros sektoriaus (arba – kultūros institucijų tinklo, arba – kultūros srities finansavimo) reforma.
Beveik visos TSRS laikais įsteigtos kultūros įstaigos (teisybės dėlei – kai kurių jų pradžia siekia anos Lietuvos Nepriklausomybės epochą) šiais laikais virto valstybės išlaikomomis biudžetinėmis įstaigomis, o naujaisiais laikais naujų tokių įstaigų beveik nebuvo steigiama.
Tačiau kadangi šalies politinė sistema pasikeitė, įstatymais buvo skatinama plietinės visuomenės branda ir liberalizuota įmonių bei organizacijų steigimo tvarka – didžioji Nepriklausomybės laikais atsiradusių kultūros (ir meno) organizacijų veikia viešųjų įstaigų ar asociacijų forma, dauguma jų, natūralu, įsteigta, kaip ir daugumoje Vakarų, ES valstybių – privačių asmenų, kai kurios – ministerijų ar savivaldybių. Tačiau tikrovėje kai kurių naujųjų organizacijų veikla yra gerokai reikšmingesnė ir matomesnė negu panašia veikla užsiimančių valstybinių biudžetinių įstaigų.
Iš esmės dabar paraleliai veikia du, skirtingų juridinių formų, kultūros sektoriai: iš tarybmečio paveldėtų valstybinių biudžetinių organizacijų tinklas ir viešųjų įstaigų sluoksnis, apimantis dauguma šių laikų organzacijų, atspindinčių jaunesnės visuomenės dalies siekį užpildyti valstybinės kultūros politikos spragas ar į šalį atvesti visiskai naujas, vakarietiškas, kultūros jos vadybos formas.
Jei kažkam neaišku, apie ką konkrečiai kalbama, galima pavardyti, tarkime, Vilniaus mieste kaip viešasias įstaigas veikiančias aktyvesnes nebiudžetines įstaigas: Eimunto Nekrošiaus „Meno fortas“, Oskaro Koršunovo teatras, Menų spaustuvė, Šv.Kristoforo orkestras, Anželikos Cholinos šokio teatras, Keistuolių teatras, teatras „Atviras ratas“, teatras „Cezario grupė“, šokio tetaras „Dansema“, Užupio menų inkubatorius, Kino teatrai „Skalvija“ ir „Pasaka“, galerija „Vartai“ ir dauguma kitų aktyvių mieste veikiančių galerijų, dauguma mieste vykstančių žinomiausių tarptautinių renginių („Sirenos“, „Gaida“, „Naujasis Baltijos šokis“, „Kino pavasaris“, abu pagrindiniai džiazo festivaliai) – tai vis nevalstybinės įstaigos.
Aukščiau minimas Vyriausybės nutarimas šių įstaigų niekaip nepaliečia. Tiksliau tariant, paliečia – pabrangina dalį jų veiklos kaštų, ir tokiu būdu sumažina galimybę mokėti darbuotojams orius jų darbo vertus atlygius. Kaip? Didžioji šių organizacijų dalis yra priversta naudotis biudžetinių įstaigų (pvz, valstybinių teatrų ar koncertinių salių), ir kai kurių jų darbuotojų (tarkime, scenos ar garso technikų, projektams samdomų muzikantų ar aktorių) paslaugomis, kurios, Vyriausybės nutarimu pakėlus atlyginimus šios rūšies įstaigoms, neišvengiamai brangs.
T.y., Vyriausybė daliai kultūros sektoriaus – tai, valstybinei, biudžetinei – atlyginimus padidino, gyvenimą palengvino, tuo būdu kitai sektoriaus daliai – nebiudžetinei – pabrangino dalį jų veiklos kaštų, tuo pačiu sumažino galimybę mokėti adekvačius šiems laikams atlyginimus.
Vyriausybė daliai kultūros sektoriaus – tai, valstybinei, biudžetinei – atlyginimus padidino, gyvenimą palengvino, tuo būdu kitai sektoriaus daliai – nebiudžetinei – pabrangino dalį jų veiklos kaštų.
Dar daugiau. Neseniai nuaidėjo kai kurių biudžetinių organizacijų pasipiktinimo Kultūros tarybos sprendimais šuoras, kurio esmė – esą tos biudžetinės organizacijos gauna per mažai paramos iš šios institucijos.
Nors jei kas nors pats atsiverstų Kultūros tarybos svetainėje skelbiamus sprendimus, pastebėtų, kad šiaip jau biudžetinėms orgnizacijoms skiriamos sumos yra didesnės negu nevyriausybnio sektoriaus subjektams ar mažų mažiausiai – daugmaž apylygės.
Bet nutylimi du aspektai: šias sumas gaunančios valstybinės organizacijos paprastai jau gauna metinę valstybės dotaciją ir savo veiklai bei darbuotojų algoms, be to dauguma jų nemokamai disponuoja valstybei priklausančiomis patalpomis ar muzikos instrumentais, kai nevyriausybinis sektorius visa tai privalo apmokėti tik iš tų pačių gaunamų grantų. Tai yra valdžios paramos skirtumas tarp šių dviejų sektorių yra mažiausiai trigubas.
Yra ir kitų įmantrių diskriminacijos būdų. Didelė kultūros žmonių dalis yra priversta verstis autorinių sutarčių, individualios veiklos ar verslo liudijimų forma – dalyje veiklų kitaip tiesiog ekonomiškai neįmanoma. Tačiau dauguma tų žmonių gyvena įprastinį socialinį gyvenimą, kuria šeimas, gimdo vaikus, todėl jiems, kaip ir valstybinėse kultūros organizacijose dirbantiems jų kolegoms, prireikia įsigyti, tarkime, būstus.
Jei nežinojote – šalies bankai, svarstydami paskolų (būsto, vartojimo ar pan.) išdavimą, Lietuvos banko parėdymu kaip tinkamas pajamas traktuoja tik nuolatinį atlyginimą pagal darbo sutartis – visos kitos legalios pajamų rūšys (autorinės sutartys, individuali veikla ir t.t.) paprastai išvis neįskaičiuojamos. Net ir tais atvejais, jei tokios pajamos yra nuolatinės ir didelės.
Visa tai kažkaip keistai sutampa su Rusijos valdžios pastangomis demonizuoti nevyriausybines organizacijas, registruojant jas kaip užsienio agentus arba Baltarusijos valdžios nutarimais, skelbiančiais visus, neturinčius nuolatinės oficialios darbo sutarties, veltėdžiais, bet niekaip nepanašu į tokių šalių, kai Jungtinė karalystė ar netgi Estija, valdžių sprendimus.
Reiktų ir kultūros sferoje įstoti į Europos sąjungą ir imtis sprendimų, apimančių visą kultūros sektorių, neskirstant jo į tarybiniais laikais įsteigtuosius ir tuos, kurie drįso įkurti naujas organizacijas.
Valdančiosios koalicijos partijos viešiesiems ryšiams pasirašinėja deklaraciją apie tai, kaip gausins šalyje gyventojų skaičių, tačiau bent jau kultūros sferoje jauni žmonės, susiduriantys su tikrove, žino, kad tikrovė yra priešinga tokioms deklaracijoms.
Kokie šios problemos sprendimai gali būti? Arba neapgaudinėkime visuomenės ir daiktus vadinkime tikraisiais vardais – t.y., jei algos keliamos biudžetinių organizacijų darbuotojams, taip ir įvardinkime. Arba pagaliau reiktų ir kultūros sferoje įstoti į Europos sąjungą ir imtis sprendimų, apimančių visą kultūros sektorių, neskirstant jo į tarybiniais laikais įsteigtuosius ir tuos, kurie drįso įkurti naujas organizacijas Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.
Audronis Imbrasas yra Vilniaus miesto tarybos Liberalų sąjūdžio frakcijos narys
