Dar daugiau, lietuviški tinklalapiai ir televizijos puolė kviesti istorikus, kurie turėjo paaiškinti tautai, kas gi buvo tas Zigmantas Sierakauskas ir jo bendražygiai.
Tai labai aiškiai parodo, kad tautoje trūksta istorinės pajautos. O iš kur jinai atsiras jei net istorijos egzaminas abiturientams nėra privalomas, skirtingai nei matematikos? Visada tvirtinsiu, kad pirma buvo žodis, o skaičiai tik po to.
Dar daugiau: niekas iš vyriausybės taip pat niekaip nesureagavo, nepasidžiaugė šiuo atsitiktiniu (nebūtų slinkęs kalnas, nebūtų kasinėjama!) archeologų radiniu.
Lengva įsivaizduoti panašią situaciją Lenkijoje. Radijuje ir televizijoje tokia naujiena tampa numeris vienas: kalba aukščiausi valstybės vadovai, intelektualai, viešai pasižadama pastatyti pananteoną, kur ilsėtųsi tautos didvyriai. Bet tai būtų Lenkijoje…
Tai, kad ir Vasario 16-osios aktas buvo rastas profesoriaus Liudo Mažylio asmenine iniciatyva, liudija viena: valstybė neturi istorijos politikos, jos nekuria ir nevykdo.
Valstybė tiesiog neduoda užsakymo.
Tačiau ir kai kurie Lietuvos istorikai yra švelniai tariant apkiautę.
Pamenu 2012-uosius. Artėja 150-ies metų 1863-1864 m. sukilimo sukaktis. Kilus idėjai įamžinti šį įvykį, kreipiausi į garbius istorikus prašydamas surasti Gedimino kalne tinkamą vietą, kur galima būtų paminkline lenta pagerbti čia palaidotus didvyrius. Rėmiausi Waclaw Studnicki knyga „Rok 1863. Wyroki smierci” (1923 m.).
Atsakymas – niekas neko tiksliai nežino, o ką rašė lenkai – nebūtinai tiesa. Tačiau tuomet mano užimamos Užsienio reikalų ministro pareigos „įgalino“ pasiekti, kad tokia lenta vis tik atsirastų bent jau Žemutinės pilies teritorijoje, ant Senojo Arsenalo sienos. Padėka – Lietuvos Dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui.
Ta pati istorija pasikartojo prieš Lietuvos pirmininkavimą ES, kuomet sumanėme išleisti lengvai skaitomą, aiškią Lietuvos istoriją užsienio kalbomis. Garbūs istorikai atsakė, kad jie nespės, nes turi darbo su „kitais projektais“... Tačiau mums pavyko: radome ir istorikų, ir rimtą redkolegiją.
Šiuo metu ši knyga jau išversta į anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, lenkų, rusų, baltarusių, latvių, bengalų, japonų ir hindi kalbas. Atnaujinamas vertimas į anglų kalbą. Taigi dabar kitos tautos turi galimybę susipažinti su lietuvių, o ne trečiųjų asmenų parašyta istoriją apie Lietuvą. Štai kas yra istorijos politika praktikoje. Istorijos politika, kuri pirmą kartą 2011 m. tapo įvardinta vienu svarbiausių Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos strateginių uždavinių.
Paskutiniai Kremliaus propagandiniai antpuoliai prieš Lietuvos partizanus ir stiprus tik visuomenininkų atsakas jiems aiškiai parodo, kad toliau atskiromis akcijomis ar politiniais komentarais „nebevažiuosime“.
Istorijos politika pirmiausia yra skirta tautai, piliečiams. Cituoju filosofą Alvydą Jokubaitį: „Paskutinius kelis dešimtmečius lietuviai kuria įvairiausias šalies ateities programas, neturėdami atsakymo į pagrindinį klausimą – „Kodėl toliau prasminga likti lietuviais?“. Man aišku viena, kad ir koks būtų atsakymas į šį fundamentalų klausimą, jo esmė ir pagrindas privalėtų remtis tautos istoriniu pasakojimu.
Manyčiau jau pats procesas ieškant atsakymo į minėtą klausimą galėtų tapti kiekvieno iš mūsų pasididžiavimo Lietuva ir buvimo joje pradžia.
Ir pabaigai: negalima nepastebėti kad paskutiniu metu Europoje atgimsta tautinių valstybių istorijos politikos konstravimas ir eksportas. Lietuva, kaip ir iki šiol gali neturėti savos istorijos politikos, tačiau tai nereiškia, kad ji nebus veikiama ir paveikta kaimynų istorinių pasakojimų.
Audronius Ažubalis yra TS-LKD Seimo narys
