Europos Sąjungos politikai, taigi mes, dažnai kalbame apie svarbą ginti žmogaus teises ir tęsti demokratijos pasaulyje sklaidą. Tuo tikslu priiminėjame pareiškimus, rezoliucijas, kasmet teikiame įvairias premijas, tarp jų A.Sacharovo, Laisvės ir kitas, skirtas pažymėti žmogaus teisių aktyvistų, disidentų ir organizacijų indėlį, kovojant su neteisybe, nepakantumu. Tai mūsų būdas saugoti asmens laisvę ir skatininti demokratinio veikimo principą. Dėl to atrodo, kad dėl mūsų ES viešų įsikišimų, ypač taikant ekonomines sankcijas, dažnas pasaulio autoritaras ar totalitarinių sistemų gerbėjas priverčiamas atsitraukti ir, pasvėręs galimą žalą dėl Bendrijos spaudimo ar naudą, netgi paleisti kokį nors politinį aktyvistą iš kalėjimo ar sušvelninti pilietines laisves ribojantį draudimą. Tad turime pripažinti, kad sėkmingai konkurencijai su nedemokratiniais totalitariniais režimais turime tik vieną efektyvų išbandytą ginklą – demokratijos gynybą, stiprinimą ir plėtrą visame pasaulyje, kuri yra mūsų stiprybė.
Nepaisant to matome, kad dėl ekonominės naudos, o tiksliau godumo, mes vis leidžiamės į varžytuves su tais, kurie iš principo siekia tikslų, priešingų mūsų gyvenimo būdui ir išpažįstamoms vertybėms. Nesuvokiame, kad šių varžytuvių tokiu būdu nepavyks laimėti.
Šiandien itin aktuali ir pamokanti komunistinės Kubos santykių su JAV ir ES pastarųjų metų istorija, liudijanti, kad komunistinių ir kitų totalitarinių ar diktatorinių režimų „perauklėjimas“ yra neįmanomas. Paprastai jo imamasi dėl dviejų priežasčių: a) kai politikos naujokai šventai tiki tarpvalstybinių santykių „nuo balto lapo“ perkrovimo realumu; b) kai patyrę politikos cinikai siekia pelningo verslo su totalitarais, prisidengę siekiu juos perauklėti, naudojant „žingsnelis po žingsnelio“ metodą. To pavyzdžiai: JAV prezidentas B.Obama, kuris būdamas a) kategorijos politiku, ne tik su V.Putinu, bet ir su R.Castro, bandė „perkrauti“ santykius – atnaujino diplomatinius santykius su Kuba, atidarė ambasadą, panaikino ekonomines sankcijas ir.... nieko mainais negavo. Komunistinė diktatūra netapo demokratija – vienus laikinai išlaisvintus disidentus kalėjimuose pakeitė kiti, demokratijos nepadaugėjo nė per nago juodimą.
Atrodo, kad D.Trumpui laimėjus rinkimus požiūris į Kubos režimą tapo blaivesnis ir kaip kažkada mokė R.Reiganas – nebijota žiūrėti į tai, ką matai, t. y. į realybę. Sankcijos buvo atnaujintos ir išplėtotos (ES užsienio poltikos vadovei F.Moherini ir prekybos komisarei Cecilia Malstrom protestuojant ir grasinant atsakomosiomis sankcijomis), o tarpvalstybiniai santykiai – įšaldyti.
Jau nuo F.Kastro laikų, kai kubiečiai Angoloje išlaikomi Sovietų Sąjungos kovojo komunistų pusėje, tęsiasi komunistinių ir šiuolaikinių destruktyvių Kremliaus idėjų eksportas į Pietų Ameriką per Kubos „vartus“. Marksistas Daniel Ortega Nikaragvoje, velionis Hugo Čavezas ir jo įpėdinis Nikolas Maduro – Kuboje antidemokratinį „išsilavinimą“ gavę personažai, taip pat Pietų Amerikos žemyne tęsiantys destruktyvią marksistinę „laimės per prievartą“ kampaniją.
Viso to kontekste iškyla 2017 m. susitarimas dėl Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Kubos Respublikos politinio dialogo ir bendradarbiavimo, kuris, deja, vertintinas tik gaunamos ekonominės naudos šviesoje. Tiesa, kad 2019 m. lapkričio 28 d. pasirodė Europos Parlamento rezoliucija dėl José Danielio Ferrero atvejo Kuboje, taip viso labo reiškianti apgailestavimą, kad, nepaisant priimto susitarimo, demokratijos ir žmogaus teisių padėtis nepagerėjo: tęsiami savavališki sulaikymai, kankinimai ir netinkamas elgesys, nuolatinis taikių disidentų, nepriklausomų žurnalistų, žmogaus teisių gynėjų ir politinės opozicijos atstovų persekiojimas, priekabiavimas ir išpuolių prieš juos vykdymas. Lyg to būtų maža, rezoliucija „labai apgailestauja“, kad Kubos valdžios institucijos atsisako leisti Europos Parlamentui, jo delegacijoms ir kai kurioms frakcijoms apsilankyti Kuboje, nepaisant Parlamento suteikto pritarimo šiam 2017 m. susitarimui. Tokia pozicija yra itin charakteringa šiandienos ES užsienio politikai, ji – neįgali. Menkasvoris rezoliucijos tonas, iš esmės apimantis vien apgailestavimus ir raginimus, maža teikia vilties dėl galimų pokyčių, juo labiau sunerimti verčia tai, kad Lietuva liko paskutine bendrijos šalimi, neratifikavusia šio dokumento dėl bendradarbiavimo.
Aišku viena, – konfliktas, kurį išgyvena Bendrija, turi globalias, ilgalaikes pasekmes: savo tęsiama appeasement politika stipriname komunistinius, autoritarinius režimus, prieš kuriuos skambiai tariamės kovoją. Paradoksalu, kad 140 mln. gyventojų turinčioje ir ES sankcionuojamoje Rusijos Federacijoje kali (tarptautinių ekspertų vertinimais) 300 politinių kalinių, tuo tarpu 12 mln. gyventojų turinčioje Kuboje – „tik“ 130 politkalinių...
Iki 2013 m. Lietuva neturėjo diplomatinių santykių su Kuba, tuo skaidriai išsiskirdama iš ES daugumos, veikiančios „real politic“ principais, tačiau A. Butkevičiaus ir S. Skvernelio vyriausybės nutarė, kad „kalbėtis reikia“. Deja, atrodo, kad ir šiandien Lietuvos užsienio politikos vairas toliau stumiamas ES-Kubos sutarties ratifikavimo link. Tai dūstančiam komunistiniam režimui atvertų investicijų srautus iš žmogaus teisėmis „besirūpinančios“ ES.
Tikimės pokyčių, ten, kur, akivaizdu, į dialogą bando eiti tik mūsų, ES pusė, siūlydama alternatyvų – vakarietišką – gyvenimo modelį. Pats režimas šias mūsų pastangas išnaudoja savo stiprėjimui, toliau neatsižvelgdamas į elementarius vietos žmonių poreikius gyventi žmogaus dvasią ir orumą atspindinčiomis sąlygomis. Ne be reikalo Vilniuje viešintis Kubos disidentas, 2010 m. Sacharovo premijos laureatas Guillermo Farinasas kreipiasi į LR Seimą, įvardindamas Lietuvą, kaip „paskutinę viltį“ ir kviesdamas sutartį blokuoti iki kol komunistinis režimas pakeis savo požiūrį į žmonių teises. Kodėl mums trūksta politinės valios laikytis savo principų, o ne vien skirti apdovanojimus tiems, kurie drąsiai stoja prieš režimą... Būtina imtis adekvačių priemonių, kad režimui „neapsimokėtų“ skleisti destrukcinio ir išnaudotojiško veikimo modelio savo šalyje ir už jos ribų.
Audronius Ažubalis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys.