Pasiteisinimų, kaip visada, surasta. Pavyzdžiui, išvadoje aiškinama, kad nauji darbai nereikalingi dėl per pastarąjį dešimtmetį jau įvykusių Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursų.
Tačiau nei vieno jų rezultatų nematome iki šiol, o laimėtojų pasiūlymai, neturintys nieko bendro su derama memorialine ir rekreacine aikštės paskirtimi, buvo negailestingai sukritikuoti istorikų, menininkų bei miestiečių, kurie neabejingi šios aikštės likimui.
Antroji priedanga – Kultūros ministerijos ir Vilniaus mero pasiteisinimas formalistinėmis kliūtimis, susijusiomis su teisiniu reglamentavimu ir aikštės žemės sklypo valdymu.
Žinoma, tokių išsisukinėjimų visada galima prigalvoti, jei trūksta politinės valios imtis atsakomybės: visi, susipažinę su Vyriausybės išvada, įsitikins, kad tingulys buvo stipresnis už norą rasti išeitį.
Tokių išsisukinėjimų visada galima prigalvoti, jei trūksta politinės valios imtis atsakomybės: visi, susipažinę su Vyriausybės išvada, įsitikins, kad tingulys buvo stipresnis už norą rasti išeitį.
Galiausiai išvadose nesutinkama įstatymu apibrėžti Lukiškių aikštės statuso ir funkcijų, esą, tam užtenka ir objekto įrašymo į kultūros vertybių registrą.
Tačiau remiantis registru, Lukiškių aikštės vertingosios savybės yra ir „6 mediniai suolai su atramomis ir trejomis plastiškai lenktomis ketaus kojomis“ arba „perimetrinis apželdinimas liepų eilėmis“.
Sprendžiant iš to, kad suoliukų renovacija sėkmingai atlikta, o esminiai darbai, turintys įamžinti XIX ir XX a. tautinio išsivadavimo, rezistencijos ir atgimimo įvykius, dar net nepajudėjo iš vietos, belieka konstatuoti, kad kažkas smarkiai painioja vertybinius prioritetus.
Sunku suvokti, kodėl, nepaisant nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės laikų tebesitęsiančios politikų diskusijos apie ypatingą Lukiškių aikštės istorinį vaidmenį ir memorialinę, reprezentacinę bei visuomeninę reikšmę Lietuvos piliečiams, visi per pastaruosius keliolika metų pateikti įstatymų projektai ir nutarimai, kuriais bandyta spręsti problemą, yra blokuojami, vilkinami, o jų nuostatos neįgyvendinamos.
Manasis projektas gimė iš įsitikinimo, kad biurokratiniai suvaržymai ir ligšiolinis atsakomybių nepasidalijimas negali toliau tęstis ir neturi užkirsti kelio aikštės performavimui prieš valstybės šimtmečio jubiliejų.
Štai kodėl siūliau, kad rūpintis aikštės atnaujinimu būtų įpareigota ne vietos savivaldybė, o aukščiausios valstybinės institucijos, organizuojant ir prižiūrint Vyriausybei. Tačiau mano siūlymas buvo atmestas, parodant simptomišką požiūrį į Lietuvos istorinę atmintį ir į konkrečios aikštės likimą: „nieko nedarykim, pati susitvarkys“.
Audronius Ažubalis yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys
