Tai, žinoma, nėra patogi išvada. Tačiau ji labai naudinga, nes suteikia prasmę tam, kas gali atrodyti absoliučiai beprasmiška. Netgi tam, kas, atrodo, paneigia pačią prasmę. Debiutiniame savo filme „Reprise“ danų režisierius Joachimas Trieras kelia labai panašų klausimą – ar įmanoma tolesnė santykių plėtotė, kai į juos netikėtai įsibrauna itin brutali kančia?
Pagrindinis filmo herojus Filipas – jaunas, bet jau pripažintas rašytojas. Dar prieš susirgdamas jis įsimyli Kari, jauną sociologijos studentę. Prasidėjus sunkiems psichozės priepuoliams vaikino gyvenimas staiga ima byrėti į šipulius. Paryžius, rašytojo šlovė ir puikūs santykiai su mergina – viskas dingsta, tarsi to niekada ir nebūtų buvę.
Jei išmokstame priimti kito žmogaus tikrovę – su jos žaizdomis, skausmu, netikrumu, mūsų santykis tampa gerokai gilesnis, nes neatmetame tos dalies, kuri mums nepatogi.
Kol Filipas gydomas ligoninėje, jie nesimato septynis mėnesius. Susitikimas po viso šio laiko tikrai vertas dėmesio. Ypač įdomu stebėti, kaip filmuojamos vien atskiros detalės – akys, rankos, šypsena, siekiant išreikšti itin didelį žmonių artumą. Štai jie ir vėl juokiasi, geria kavą, prisimena Paryžių – atrodo, jog viskas ir vėl bus taip, kaip buvę. Tačiau nepaisant to, kad atkurti santykius pasirodo gerokai sunkiau nei tikėjosi, jie vis dėlto nepalieka vienas kito.
Šis troškimas mylėti ir būti kartu nepaisant visko labai gražiai išreikštas paprasta dramaturgine priemone. Jiems susitikus Filipas pradeda skaičiuoti – nuo dešimties iki nulio. Pasiekus nulį, anot vaikino, jie ir vėl įsimylėsią taip, kaip anksčiau. Šitaip jie skaičiuoja kelis kartus. Ir pats filmas baigiasi šiuo skaičiavimu, tad galiausiai taip ir nesužinome, kas įvyko.
Tačiau ne detali fabulos plėtotė yra svarbiausia. Svarbiausia tai, kad filmas atveria erdvę kiek kitaip pažvelgti į pasaulį, nei esame įpratę. Lengviausias sprendimas greičiausiai viską būtų pakreipęs dar prastesne linkme, o pasirinktas kelias likti kartu augina abu žmones. Tai labiausiai ir stebina, kad situacijoje, kurioje daugelis būtų pasitraukę, jie apsisprendžia būti kartu ir mokosi priimti vienas kitą su visais netobulumais ir visa patiriama kančia. Tokiu būdu ten, kur atrodo, jog jau viskas baigta, netikėtai atsiranda erdvė meilei skleistis.
Tad ši juosta gali įkvėpti vilties, o svarbiausia paskatinti naujai permąstyti tai, kaip suprantame įvairias situacijas. Galbūt tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip vienareikšmis blogis, atveria netgi daugiau galimybių? Gal tai puiki proga skleistis savybėms, kurias iki šiol ne itin puoselėjome ar kurioms tiesiog nebuvo progos pasireikšti?
Atsakymus kiekvienas turime atrasti patys. Kančios akivaizdoje netinka jokie paruošti standartiniai sprendimai. Tačiau nuostatą sunkumų atžvilgiu galime ugdyti nuolatos. Jei išmokstame priimti kito žmogaus tikrovę – su jos žaizdomis, skausmu, netikrumu, mūsų santykis tampa gerokai gilesnis, nes neatmetame tos dalies, kuri mums nepatogi. Tokiu būdu taip pat ir gerokai priartėjame prie kito, kas leidžia mums mylėti ne paviršutiniškai, o iš esmės. Mylėti ne savo pačių susikurtą paveikslą, bet realų asmenį. Tuomet visada įmanoma išlikti kartu. Net ir didžiulių sunkumų akivaizdoje.
Augustas Kalinauskas yra „Šeimos instituto“ bendradarbis, Europos skautas, kultūros žurnalo jaunimui Fortkė redaktorius
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite čia