Sakydamas nepasiruošę, labiausiai mintyje turiu švietimo sistemą arba tai, kas mūsų manymu jaunąją kartą turėtų paruošti gyvenimui. Įdomu tai, kad ši sistema savo esme yra praeitos, tačiau kartu ir tam tikru būdu tebevyraujančios epochos kūrinys. Pati idėja, kad mokslo reikia siekti visiems ir tai turėtų padaryti žmogų geresniu ar kilnesniu, mus pasiekia iš Apšvietos laikų. Dar įdomiau tai, kad kontekstas, kuriame gimė ši mintis, dabar yra iš esmės kitoks, tačiau švietimo sistema išlieka ta pati arba kinta labai lėtai.
Geriausiai tai išreiškia žymus prancūzų filosofas Jeanas François Lyotardas savo knygoje „Postmodernus būvis: pranešimas apie žinojimą“, kurioje teigia: „Postmodernią epochą apibrėžčiau kaip tokią, kuri yra nepajėgi patikėti didesniais, visa apimančiais pasakojimais ar teorijomis. Šis nesugebėjimas neabejotinai yra mokslinio progreso pasekmė, kuris šią savybę priima kaip nekintamą duotybę.“ Tai kartu reiškia ir tai, kad savybė, kurią dabar sutinkame rečiau, buvo dar pakankamai populiari prieš kelis šimtmečius, anot J.F.Lyotardo, labiausiai palaikoma religijos ir metafizinės filosofijos.
Jei šią mintį suformuluotume kiek paprasčiau, gautume gan akivaizdžią įžvalgą apie tai, kaip jaučiasi šiuolaikinis žmogus. Nesugebėjimas patikėti didesnėmis, visą realybės vaizdinį apimančiomis teorijomis ar įžvalgomis, neišvengiamai veda į tam tikrą vidinę tuštumą, nes žmogus natūraliai yra visumą pažinti siekianti būtybė. Tai atsitinka dėl keleto priežasčių. Vis labiau plečiantis mokslui ir augant informacijos kiekiui, gilėja atskirų sričių specializacija, tačiau menksta kiekvienos srities specialistų turimas bendras vaizdas.
Tai puikiai atskleidžia Konradas Lorencas, austrų kilmės zoologas ir medicinos Nobelio premijos laureatas, psichologo Viktoro Franklio knygos „Žmogus ieško prasmės“ pratarmėje. Jis teigia: „Kurią specialybę jaunas žmogus bepasirinktų, jai rengdamasis jis turės tiek daug mokytis ir vėliau stengdamasis ją gerai įvaldyti tiek daug dirbti, kad jis paprasčiausiai neturės laiko įgyti bent minimalų supratimą apie tai, kas vyksta kitose srityse. Jis netgi neturės laiko tiesiog pabūti su savimi ir reflektuoti gyvenimą. Refleksija yra pagrindinė žmogaus savybė, žmogaus teisė, kuri šiuo metu vykstančiuose kultūros pokyčiuose kartu reiškia ir žmogiškumo praradimą. Būtent dėl šio praradimo daugeliui jaunų žmonių gyvenimas pradeda atrodyti beprasmiškas.“
Antra tuštumos priežastis apima patį mokslinį metodą. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad mokslas yra blogis. Bet tuo pačiu verta pabrėžti, kad gėris jis yra tiek, kiek jis laikosi savo disciplinos metodų. Ir čia iškyla dilema. Labai dažnai nepastebima, kad kai mokslas peržengia savo paties ribas ir bando paaiškinti moralės ar metafizikos sferas, kurios yra nepažinios moksliniam empiriniam metodui, jis taip pat reikalauja tam tikro tikėjimo.
Kitaip tariant, kai susiduriame su moksliniu skepticizmu, determinizmu, cinizmu ar kitokiu -izmu, susiduriame su ideologija, kuri negali pati savęs pateisinti. Nors ji remiasi moksliniu metodu ir laiko jį nešališku bei objektyviu, tačiau į klausimą, kaip moksliškai pagrįsti, kad mokslas yra vienintelis ir tikrai patikimas tikrovės pažinimo įrankis, ji atsakyti negali.
Tad situacija yra dviprasmiška. Gyvename visuomenėje didžiąja dalimi sukurtoje judėjimo, kuris tikėjo nesustabdoma mokslo pažanga ir kartu tokioje, kuri jau nebepajėgia patikėti tokiomis idėjomis. Paradoksalu, atrodo, pats mokslas yra dėl to kaltas. Nepaisant to, mokslinis pažinimas vis dar išlieka prioritetu.
Mokyklose fizikos ar chemijos pamokos suvokiamos kaip gerokai svarbesnės nei istorijos ar literatūros, o humanitarinės disciplinos aukštosiose mokyklose niekada negauna tokio finansavimo, kaip techninės ar gamtamokslinės sritys. Ir čia labai svarbu pastebėti, kad tokia situacija yra tikrai verta kritikos, nes gerokai skurdinama išsilavinimo kokybė ir asmenybės ugdymas. Iš tiesų mažai kas pastebi, kad tada, kai kalbame apie mokslinę patirtį, kalbame apie tai, kas tikrovėje nėra susiję su mūsų asmenine patirtimi.
Kitaip tariant, kai susiduriame su moksliniu skepticizmu, determinizmu, cinizmu ar kitokiu -izmu, susiduriame su ideologija, kuri negali pati savęs pateisinti.
Kitaip tariant, mes kalbame apie realybės sandarą, bet ne apie klausimus, kurie kyla mums patiems. Tai yra švietimo sistemos ramstis, bet kiek iš mūsų keliamės ryte su klausimu apie amebų dauginimąsi ar planktono žiuželių skaičių?
Tai, ko savęs klausiame ir kas mums iš tiesų rūpi, apima žmogiškosios patirties sferą, kuri yra daug labiau susijusi su prasmės, gimimo, mirties ir kaip turėtume kreipti savo gyvenimą kiekvieną dieną, klausimais. Mokslas tai iš esmė atima, apmąstymų centrą koncentruodamas visai kitur.
Todėl galima pagrįstai teigti, kad šiuolaikinė švietimo sistema yra sukoncentruota į mokslo ar mokslinės produkcijos gamybą, kuri tiesiog per retai užduoda sau klausimą – o kas iš to? Dar daugiau, ji tam tikra prasme ir demoralizuoja, ugdydama savybes, skatinančias prisitaikymą ir atmetimą daugelio žmogiškųjų santykių sferoje labai svarbių dalykų. Visų pirma – tai požiūris į valstybę, kaip svarbiausią žmonių bendruomenę.
Kai Antikoje buvo mąstoma apie prigimtinį žmogaus polinkį į politiką, visuomeninius santykius ir jų sprendimą, ši ypatybė buvo suvokiama kaip konstanta ar pretenduojanti tokia būti. Tačiau dabar mokslinio proto ji gali būti suvokiama tik kaip dar viena nuostata šalia daugelio kitų, visiškai nebandant diskutuoti dėl šio požiūrio teisingumo.
Kitaip tariant, eksperimentus atliekantis ir informacijos kiekius apdorojantis protas labai dažnai gali būti nepajėgus savęs produktyviai susieti su tokiomis idėjų istorijos sąvokomis, kaip valstybė ar tauta, ką jau kalbėti apie kokį nors gilesnį moralinį įsipareigojimą.
Kita mokslinio mąstymo paliesta institucija – šeima. Perfrazuojant jau anksčiau minėtą J.F.Lyotardą būtų galima teigti, kad noras teisiškai pagrįsti homoseksualių asmenų buvimą visaverte šeima yra taip pat susijęs su viena postmodernių laikų prielaida. Savo knygoje jis teigia, kad šioje epochoje ugdymas tampa iš esmės atsietas nuo asmenybės ugdymo. Kitaip tariant, vienų ar kitų žinių įsisavinimas tavęs neįpareigoja tapti geresniu ar kaip nors keistis.
Mokyklose fizikos ar chemijos pamokos suvokiamos kaip gerokai svarbesnės nei istorijos ar literatūros, o humanitarinės disciplinos aukštosiose mokyklose niekada negauna tokio finansavimo, kaip techninės ar gamtamokslinės sritys.
Būdamas bjauriu žmogumi, gali būti puikus mokslininkas. Tai iš esmės tampa įmanoma tada, kai baigiasi ginčas dėl tiesos ir pasaulis pradedamas klasifikuoti, o dėmesio centras pasislenka nuo visumos pažinimo prie manipuliacijos tikrove. Ankstesnis ugdymo modelis yra pranašesnis tuo, kad turi aiškią siekiamybę, ką jis nori išugdyti, apibrėžiamą dorybėmis. Savo ruožtu mokslinis pažinimas kaip hipotetinę tiesą tam tikram laikui gali apibrėžti iš esmės bet ką. Ir tuo labai lengva pasinaudoti.
Gali nekreipdamas dėmesio į žmogaus prigimtį kalbėti apie homoseksualumą kaip normalų vien todėl, kad toks reiškinys egzistuoja. Todėl, kai panaikinamas siekiamybės tapti kažkuo matmuo, kurio buvimas atrodo toks aiškus ir neatskiriamas nuo kasdienio gyvenimo, normalu gali būti iš esmės bet kas. Tai dar vienas puikus pavyzdys, kai mokslinis pažinimas įsibrauna į moralės sferą neturėdamas tinkamų įrankių jai pažinti.
Galiausiai dar viena sritis, kurią gali paveikti mokslinis mąstymas, tai kasdieniai santykiai tarp žmonių. Turbūt geriausiai mokslinį pažinimą, pasireiškiantį visuose prieš tai minėtuose pavyzdžiuose, galima sutraukti į frazę – instrumentinis pažinimas arba manipuliacinis intelektas.
Iš tiesų, paradoksalu, bet mokykloje mes negauname arba gauname tik minimalias psichologijos žinias. Ir nors pasaulyje tai pamažu keičiasi, tačiau Lietuvoje jaunas žmogus visas savo asmeninio gyvenimo problemas sprendžia beveik neturėdamas įrankių jas geriau suprasti ir sėkmingai įveikti. Todėl tikrovėje veikia naudodamas esminį mokslinį metodą – eksperimentą. Tai nėra absoliučiai blogai, bet tokia logika labai dažnai yra susijusi ir su tendencija suvokti kitą tik kaip dar vieną statistinį vienetą sistemoje, kurį norint galima labai lengvai pakeisti kitu.
Tad mokslinis pažinimas, kad ir koks didžiulis gėris būtų, neišvengiamai turi savo kainą. Didėjantis apolitiškumas, emigracija, šeimos sampratos kaita, kasdienis nepasitenkinimas – visa tai daugiau ar mažiau yra susiję su mokslinio pažinimo taikymu ten, kur jis neturėtų būti taikomas arba atsvaros jam nebuvimo.
Vis dėlto šios problemos sprendimą gan lengvai būtų galima rasti visų žmogui svarbių sričių tolygiame vystyme. Ir, žinoma, kiekvieno mūsų kasdieniame sugebėjime atskirti sritis, kuriose galutinės tiesos nepripažinimas yra savaiminis gėris, nes skatina tolesnius ieškojimus, ir sritis, kuriose toks mąstymas, peržengdamas savo kompetencijos ribas gali padaryti kur kas daugiau žalos, nei gali atrodyti.
Augustas Kalinauskas yra „Šeimos instituto“ bendradarbis, Europos skautas, kultūros žurnalo jaunimui Fortkė redaktorius
