Nuolat kirbantis klausimas, o kas jei? Kas, jei po keleto metų viskas iširs ir nuolatiniame kasdienybės skubėjime pasimes buvęs santykių grožis? Ryžtingai apsispręsti ir veikti šiandien dar sunkiau, nes iš esmės mūsų nebeslegia jokie griežti socialiniai apribojimai, kas yra nepaprastai naujas dalykas.
Viena vertus, tai gerai. Kita vertus, mes dažnai pasimetame savo laisvėje. Bet pasimetimas taip pat gali būti neblogas dalykas. Kai supranti, kad nuolatos atsiduri ne ten, kur norėtum, gali pradėti mokytis pasirinkti.
Tačiau šiam nuolatiniam mokymuisi neretai trukdo tam tikros sampratos, kurios yra taip tvirtai įsišaknijusios, kad net jas tiksliai įvardinę, dažnai ir toliau jomis vadovaujamės. Visų pirma, svarbu pastebėti, kad esame linkę į kitą žvelgti kaip į priemonę, o ne kaip į tikslą savaime.
Ši skirtis subtili ir dėlto jos dažnai nepastebime. Banalus pavyzdys – gyvenimas ne santuokoje, o tiesiog kartu. Nors išoriškai jis atrodo gražiai, tačiau labai primena galimybę nepatikusią prekę vėl grąžinti į sandėlį, kai tik ši atsibos ar nebeteiks tokio didelio džiaugsmo. Tai kartu ir paradoksas – visi trokštam ilgalaikių ir kokybiškų santykių, tačiau sudarome sąlygas, kad kai tik reikės, iškart galėtume pabėgti.
Laisvas esu tiek, kiek padedu ir kitiems būti laisviems ir laimingiems, taip pat, kiek nepažeidžiu jų pačių laisvės.
Kitaip tariant, nepastebime, kad bet kokių gerų santykių pagrindas yra ne patogių sąlygų mūsų bailumui sudarymas, bet tvirtas apsisprendimas sunkumų akivaizdoje nekeisti pasirinkto tikslo. Šiuo atveju – kito žmogaus. Tad santuokos institucija iš esmės tam ir reikalinga. Tuomet, kai sprendimą atšaukti sunkiau, rimčiau žiūrima ir į patį partnerio ieškojimą. Tad rinkimasis ne pabandymui, o tvirtam viso gyvenimo apsisprendimui tampa daug kokybiškesnis ir veda jei ne iki tvirtos ir laimingos santuokos, tai bent jau link gražios ir turiningos draugystės.
Glaudžiai su žmogaus kaip tikslo, o ne priemonės, problema yra susijusi ir laisvės dilema. Yra gražus posakis, jog laisvas esu ne tada, kai darau, ką noriu, bet tuomet, kai nedarau to, ko nenoriu. Ši samprata yra šiek tiek brandesnė, nei gryna savivalė, nes ji jau geba peržengti aplinkos nuomonę.
Tačiau ji taip pat gali likti gan vaikiška ir užsidariusia savuose „nenoriu“. Turbūt brandžiausia laisvė mumyse pasireiškia tuomet, kai savo nepriklausomybę pradedame suvokti, kaip galinčią egzistuoti tik santykyje su kitais. Kai pastebiu, kad laisvas esu ne savaime, o daugelio žmonių dėka ir kad mano laisvė taip pat gali teikti pagrindą daugelio kitų laisvei, tik tada tikrai sąmoningai galiu kurti brandesnę visuomenę. Kitaip tariant laisvas esu tiek, kiek padedu ir kitiems būti laisviems ir laimingiems, taip pat, kiek nepažeidžiu jų pačių laisvės.
Dar viena sąlyga, be kurios neįmanoma meilė, yra vis didesnis pažinimas. Kuo geriau pažįstu kitą, tuo dažniau pastebiu, kiek daug bendro turime. Tai nėra tas bendrumas, išreiškiamas klausomos muzikos, politinių pažiūrų ar mėgstamų batų sutapimu, tai veikiau akimirka, kai suprantame, kad, iš esmės, esame labai panašūs.
Visos mūsų baimės, viltys, didžiausi troškimai, tai, apie ką svajojame, ir dėl ko stengiamės giliausiame lygmenyje sutampa. Dar įdomiau, kad nepaisant panašumų, kito pažinimas niekada nesibaigia. Tai puikiai pastebėjo ir 2015 metų „Kino pavasaryje“ rodyto filmo „Šaukimas“ autorius, debiutuojantis lenkų režisierius Marcinas Dudziakas. Jo pirmoji pilnametražė kino juosta kone tobulai atskleidžia pažinimo tematiką. Ir daro tai gan netikėtu būdu – filme beveik nėra žodžių, tik vos keli dialogai.
Tačiau žiūrėti nė kiek neatsibosta. Minimalistinis filmas apie tėvo ir sūnaus kelionę upe, pro šalį lėtai slenkantys gamtos vaizdai, ilgai besitęsiančios panoramos tampa atgaiva konvencinio kino sraute ir kartu primena, kad žodžiai tarp mylinčių žmonių, kad ir kokie jie būtų, neretai tik nutolina, o ne suartina. Žodžių srautu, mandagumu galime atsitverti it kokia siena, bet norint tikrai pažinti, kartais reikia nutilti.
Tad tokiu būdu, įvardiję tris palankius kelius tarpusavio santykiams ir meilei augti – kito žmogaus, kaip savaiminio tikslo supratimą bei kuriančią laisvę ir vis didesnį pažinimą, kaip priemones šiam tikslui pasiekti, galime pastebėti, kad po truputį pradeda keistis ir pats klausimo pobūdis.
„Nežinau, ar pajėgsiu?“ tampa tvirtesniu pasitikėjimu savimi ir aiškesniu supratimu, kaip galima spręsti iškylančius sunkumus. O paprastas „noriu“ virsta į „myliu“. Tad galiausiai turime nebe klausimą, o teiginį: „Myliu, todėl žinau, kad pajėgsiu“.
Augustas Kalinauskas yra „Šeimos instituto“ bendradarbis, Europos skautas, kultūros žurnalo jaunimui Fortkė redaktorius
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite čia
