Tad temą, kaip susitarti dėl abiem pusėms malonių seksualinių patirčių, palieku po savaitės įvyksiančiai diskusijai. Šiame tekste aptarsiu sekso be sutikimo priežastis, kodėl tokie scenarijai mūsų visuomenėse laikomi normaliomis praktikomis ir kaip juos keisti.
Seksas be sutikimo yra plačiai paplitusi, tačiau nepripažinta ir todėl dažnai nematoma visuomenės problema. Pusė heteroseksualių studenčių, dalyvavusių JAV universitetuose vykdytame tyrime, teigė patyrusios nenorėtą seksą per pastarąsias dvi savaites palyginus su 26 proc. heteroseksualių vaikinų. (1) Tai, kad moterys dalyvauja nenorimoje sueityje dukart dažniau nei vyrai, rodo, jog tokie atvejai yra ne individualūs nutikimai, bet dabartinės kultūros pasekmės. Kodėl moterys dažniau nei vyrai patiria nenorimą seksą?
Tai, kad moterys dalyvauja nenorimoje sueityje dukart dažniau nei vyrai, rodo, jog tokie atvejai yra ne individualūs nutikimai, bet dabartinės kultūros pasekmės.
Kuomet lytinis švietimas nedengia malonumo ir komunikavimo klausimų seksualiniame kontekste, turime kultūrą, kurioje partneriai rizikuoja negerbti vienas kito kūno autonomijos. Šią terpę dar labiau suproblemina santykių kultūrą formuojantys šaltiniai – meniniai filmai ir pornografija – kurių turinys yra klaidinantis, o pasekmės, kaip iliustruoja ir moterų pasakojimai filme „Sekas be sutikimo“, yra gluminančios. Populiariajame kine bei platesnėje visuomenėje yra romantizuojami ir erotizuojami pavojingi, dominuojantys vyrai, kurie pasisaviną moterį prieš jos valią.
Socialinio darbo ir psichologijos docentė L. Y. Bay Cheng išplėtoja argumentą atkreipdama dėmesį ir į priešingą moterų kondicionavimą, kai yra romantizuojamas ir erotizuojamas jų infantilumas bei negabumas būti veiksniomis. Paraleliai, pornografiniai filmai beveik be išimčių vaizduoja vyrų teisę į moters kūną ir preziumuojamą savaiminį moterų sutikimą. Standartiškai vyrai užima proaktyvią pusę – inicijuoja, o mergina išlieka pasyvioje rolėje: nekvestionuoja ir priima. (2) Klausimai ar galima? ko norėtum? ko nedaryti? yra iš viso neužduodami – sutikimo davimas nėra iliustruojamas. Pornografijos turinys yra svarbus, nes 60 proc. vyrų įvardija pornografiją kaip bent dalinį seksualinį instrukcinį vadovą ir 53 proc. paauglių vaikinų, žiūrinčių pornografinius filmus, juos įvardija kaip realistiškus (3).
Dominuojantis scenarijus tiek populiariuose filmuose, tiek pornografijoje propaguoja galios skirtumą, kuris pastato merginas į silpnesnę derėjimosi poziciją bei kuria spaudimą būti nuolankioms, nekonfliktiškoms, neturėti nepriklausomų seksualinių interesų ir veiksnumo priimti sprendimus. Tuo metu vyrai yra mokomi neklausiant pasiimti, ko nori, net jeigu mergina „laužosi“. Šis scenarijus yra perimamas iš medijų ir pritaikomas asmeniniuose gyvenimuose kaip savaime suprantamas. Taip pornografinė fikcija kristalizuojasi į realybę – aibė akademinių tyrimų iliustruoja, kad moterims iš tiesų yra sunkiau atsisakyti nenorimo sekso. (4)
Tyrėjų vykdytuose interviu atsiskleidžia, kad dažniausiai moterų įvardijamos priežastys, kodėl sutinkama su nenorimu seksu, remiasi lyčių rolėmis, pvz.: partnerio spaudimas, kuris varijuoja nuo meilaus įkalbinėjimo iki grasinimų; baimė dėl partnerio neigiamos reakcijos ir konflikto; savisauga nuo smurto; vengimas įžeisti partnerį ir baimė būti paliktai; susirūpinimas savo reputacija; nuolankumas vyrų poreikių atžvilgiu; moterų noras išlaikyti santykius bei atsakomybės prisiėmimas saugoti savo partnerio emocinę ir seksualinę gerovę; manymas, kad „nuėjus per toli“ moteris netenka teisės sakyti „ne“; supratimas, kad partneris yra susijaudinęs tiek, kad „kelio atgal nėra“ (5) ir pan.
Nenorimas seksas reikšmingai daliai moterų yra statistinė norma, tačiau ji tokia neprivalo būti – šios patirtys turi būti suprantamos ne kaip duotybė, bet taisytina santykių ir gyvenimo dalis tam, kad seksualinio gyvenimo standartas pakiltų aukščiau to, ką mes grynai teisiškai laikome ar nelaikome prievartavimu. Daugelis nemalonių ir nenorėtų suartėjimo atvejų nutinka ne dėl blogų partnerio intencijų, bet todėl, kad abu partneriai yra veikiami heteronormatyvinių scenarijų. Jie sistemiškai spaudžia moteris tenkinti partnerio seksualinius norus nepaisant savo pačių kūniškų interesų. Taip pat vyrus moko, kad jie turi teisę savintis tai, kas jiems iš tiesų nepriklauso. Šie mitai ir stereotipai atspindi visuomenę, kuri išteisina išnaudotojus ir jų neapdairų elgesį, o nukentėjusias merginas ir moteris kaltina dėl menamo nesugebėjimo kontroliuoti vyrų seksualumo.
Problemos sprendimas prasideda jos pripažinimu, kurį atviru pokalbiu apie žeidžiančias seksualines patirtis ir inicijuoja filmas „Seksas be sutikimo“. Tik išgirdę moterų patirtis, galime pradėti kvestionuoti represuojančius seksualinius scenarijus, socialiai konstruojamas lyčių roles ir normas. O taip ilgainiui naikinti ir išnaudojimą bei prievartą pateisinančią kultūrą.
1. Lucia F. O’Sullivan su Elizabeth Rice Algeier, “Feigning sexual desire: Consenting to unwanted sexual activity in heterosexual dating relationships”, The Journal of Sex Research, 35, 2010.
2. Rachel O‘Byrne, Susan Hansen ir Mark Rapley, „If a Girl Doesn‘t Say „no“…“: Young Men, Rape and Claimd of Insufficient knowledge“, Journal of Community and Applied Social Psychology, 18, 2008.
3. Martellozzo, E., Monaghan, A, Adler, J. R., Davidson, J, Leyva, R. and Horvath, M. A. H. (2016). “I wasn’t sure it was normal to watch it…” A quantitative and qualitative examination of the impact of online pornography on the values, attitudes, beliefs and behaviours of children and young people. London: Middlesex University.
4. Celia Kitzinger, Hannah Frith, “Just say no? The Use of Conversation Analysis in Developing a Feminist Perspective on Sexual Refusal”, Discourse & Society, 10(3), 1999.
5. Laina U. Bay-Cheng su Rebecca K. Eliseo-Arras, “The Making of Unwanted Sex: Gendered and Neoliberal Norms in College Women’s Unwanted Sexual Experiences”, Journal of Sex Research, 45(4), 2008.
