Kiekviena į valdžią atėjusi partija bando šią sritį pertvarkyti ar tobulinti. Ne išimtis ir liberalų meras Remigijus Šimašius. Dar prieš rinkimus jis žadėjo pertvarkyti Vilniaus viešąjį transportą – vėl paskelbti konkursus privatiems vežėjams, tik šį kartą pagal skaidrias taisykles, modernizuoti transporto sistemą ir sugrąžinti naktinį transportą Vilniuje.
Merai keičiasi, o viešojo transporto problemos – nesibaigia. Gyventojai skundžiasi, kad viešasis transportas sostinėje lėtas, nepatrauklus ir brangus. Nemaža dalis troleibusų ir autobusų yra pasenę, nusidėvėję, juose nėra kondicionierių. Ką kalbėti apie nurodymus vairuotojams šildyti saloną tik esant minusinei temperatūrai.
Pasitaiko, kad vairuotojai nepakankamai tiksliai laikosi eismo tvarkaraščių. O ir kaina, anot keleivių, yra neadekvati suteikiamam komfortui ir greičiui. Nors 2013 metais sostinės gatvėse pasirodė greitieji autobusai ir autobusų „A“ juostos, tačiau jie dažnai stringa spūstyse. Buvo bandyta plėsti „A” juostų tinklą, tačiau šių juostų kiekis ir ilgis vis dar per mažas.
Savivaldybė pastaruosius 4 metus beveik neinvestavo į autobusų ir troleibusų parko atnaujinimą, o senos susisiekimo priemonės vis labiau teršia miesto orą, kenkia gyventojų sveikatai.
Tai ypač jaučiama spūsčių metu. Taip pat per didelis viešojo transporto priklausymas nuo eismo tvarkaraščių, todėl dažnai transporto priemonės važiuoja dirbtinai lėtai, o iškilus nenumatytoms kliūtims kelyje, transporto priemonės vėluoja.
Daugelis Vilniaus autobusų ir troleibusų yra morališkai pasenę, dalies jų vidutinis amžius seniai perkopė 20 metų. Nenuostabu, kad techninė tokių transporto priemonių būklė yra kritiška. Atsarginių detalių pirkimui trūksta lėšų, tad senų transporto priemonių remontui dažniausiai naudojamos iš kitų susisiekimo priemonių išimtos detalės.
Pasitaiko atvejų, kai dėl neremontuojamo gedimo autobusuose šildymo sistema veikia ištisus metus. Tokiose transporto priemonėse neįmanoma palaikyti komfortiškos temperatūros. Be to, seni autobusai ir troleibusai nepritaikyti neįgaliesiems. Savivaldybė pastaruosius 4 metus beveik neinvestavo į autobusų ir troleibusų parko atnaujinimą, o senos susisiekimo priemonės vis labiau teršia miesto orą, kenkia gyventojų sveikatai.
Kita bėda – privatūs vežėjai. Šių vežėjų autobusų parkas – senas, taršus ir margas. Dalies privatininkų autobusai (nepaisant priklijuoto VVT logotipo) dažnai atrodo dar blogiau nei savivaldybės išlaikomo autobusų parko transportas.
Kyla klausimas, ar privatininkai taip pat laikosi griežtų keleivių vežimo taisyklių? Ar jie, kaip ir savivaldybės įmonė, rūpinasi transporto priemonių technine būkle? Ar šių transporto įmonių vairuotojai nedirba viršvalandžių ir ar gali keleiviai jaustis saugiai? Ar užmiesčio susisiekimui ir oro uostuose nuo terminalo prie lėktuvo atvežti skirtas senstelėjęs autobusas gali kursuoti piko valandomis mūsų sostinės gatvėmis? Kodėl privatininkai buvo įsileisti ir jiems patikėti populiarūs maršrutai?
Raskite dar vieną Europos Sąjungos sostinę XXI amžiuje, kurioje viešasis transportas būtų be savojo korporatyvinio įvaizdžio, be spalvinio identiteto. Turime ne tik įvairių transporto priemonių, bet ir spalvų margumyną. Nesivarginama perdažyti autobusų, todėl lieka tam tikrų Vokietijos ar Beneliukso miestų transporto sistemų spalvos ir net užrašai (!). Toks įspūdis, kad gyvename dar praėjusiame amžiuje. Ir situacija tik blogėja.
Kažkodėl ignoruojame faktą, kad Europoje, į kurią nuolat dairomės, vyrauja požiūris, jog viešasis transportas, visų pirma, turi tarnauti miestelėnams ir miesto svečiams, o ne funkcionieriams, kuriems terūpi buhalterinis pajamų/išlaidų aspektas.
Bandoma įtikinti, kad viešasis transportas neturi būti dotuojamas. Įtikinėjama, kad jis turi išsilaikyti ir dar uždirbti pelno. Tačiau net ir vadovaujantis tokia logika, kažkodėl neleidžiama jam stiprėti, neleidžiama savivaldybės įmonei stotis ant kojų, o įmonės vadovybė dažniau atostogauja nei priima sprendimus. Kodėl taip yra?
Liberalų prieš rinkimus duoti pažadai kuo skubiau imtis operatyvių priemonių, sprendžiant viešojo transporto problemas, kol kas lieka pažadais. Gerbiamam merui R.Šimašiui tenka priminti, jog kosmetiniai pakeitimai situacijos iš esmės nekeičia.
Buvusi mero darbovietė dešimtmečiais mums čiulbėjo, koks neva efektyvus yra privatusis sektorius ir koks blogas viešasis. Ir jei meras neišsižadėjo savo kraštutinių rinkos fundamentalizmo idėjų, gal mes ir vėl stebime spektaklį, už kurio kyšo sostinės viešojo transporto privatizavimo šalininkų ūsų galiukai? Jei taip, ar privatizuota viešojo transporto sistema norės vežti vilniečius nepelningais maršrutais? Ar nenukentės sostinės gyventojų ir svečių interesai, gyvenimo kokybė mieste?
Vilniaus miesto savivaldybės koalicijoje dirbantys socialdemokratai atkakliai siekia viešojo transporto atnaujinimo. Socialdemokratai yra numatę, jog miesto savivaldybė per 4 metus galėtų įsigyti 300 naujų ekologiškų autobusų ir troleibusų. Viešąjį transportą pavyktų atnaujinti daugiau nei perpus, kuris būtų patogesnis ir saugesnis.
Taip pat jau dabar plečiamas dviračių takų tinklas. Per artimiausius metus ketinama nutiesti per 100 km naujų dviračių takų, kurie sujungs miesto centrą su atokiais rajonais. Socialdemokratų paskaičiavimais, reguliariai dviračiais važiuojančių vilniečių skaičius padidėtų apie 5 kartus. Tikimasi, jog atnaujintas transporto parkas gerokai padidins ir važiuojančių viešuoju transportu skaičių.
Liberalų prieš rinkimus duoti pažadai kuo skubiau imtis operatyvių priemonių, sprendžiant viešojo transporto problemas, kol kas lieka pažadais.
Gerbiamam merui R.Šimašiui tenka priminti, jog kosmetiniai pakeitimai situacijos iš esmės nekeičia. Kelionės viešuoju transportu kokybė priklauso ne tik nuo to, kaip greitai pavyks nuvykti iš vieno taško į kitą. Autobusai ir troleibusai turi būti saugūs, techniškai tvarkingi, švarūs ir patogūs. Į viešąjį transportą būtinos dėmesio ir lėšų investicijos. Tam reikia atsakingo bei sumanaus valdymo. Ko ir laukia Vilniaus miesto rinkėjai.
Auksė Kontrimienė yra socialdemokratė, Viniaus miesto tarybos narė
