Edgaras Maddisonas Welchas — 28 metų jaunuolis hipsteriška barzdele, kokių pilna tinklinėse kavinėse. 2016 metų apniukusį gruodžio 4-osios sekmadienio rytą jis išeina iš savo namų Solsberyje, Šiaurės Karolinoje ir sėda į automobilį. Įrašęs atsisveikinimo žinutę savo dviem mažametėms dukroms, po šešių valandų kelio Edgaras pasiekia Vašingtoną. Ir savo tikslą — populiarią piceriją „Comet Ping Pong”. Į vidų jis įsiveržia laikydamas rankoje automatinį ginklą. Laimei, paleisti šūviai nieko nesužeidžia — picerijos lankytojai ir darbuotojai spėja išsilakstyti. Po kelių valandų apsupties policija suima šaulį. Paaiškėja Edgaro misija: jis vienas pats ketino išardyti vaikų sekso vergijos buveinę, kurią čia neva įkūrė Hillary Clinton ir jos padėjėjas Johnas Podesta. Vyrą tuo įtikino „Pizzageit” skandalas — vienas naratyvas iš melagingų naujienų lavinos, paleistos per tuomečius JAV prezidento rinkimus.
Fake news (lietuviškai — netikra naujiena) terminas nuo pastarųjų rinkimų ir išplito. Plačiąja prasme, jis reiškia dezinformaciją, kuri egzistavo per visą žmogaus istoriją. Siaurąja prasme jis apibrėžia internete, ypač socialiniuose tinkluose plintančias melagingas žinutes, kurios savo forma imituoja žiniasklaidos naujienas.
Melagienos gali apkvailinti ne tik menkai išsilavinusius Trumpo rinkėjus ar Viktoro Uspaskicho stebuklingo vandens gėrėjus. Tais pačiais 2016-ais Pakistano ministras Khawaja Muhammadas Asifas savo tviterio paskyroje pagrasino Izraeliu atominiu ginklu. Tuo jis atsakė į tokią patį Izraelio žinutę, kurią perskaitė awdnews.com portale. Ministro įrašu jau buvo pasidalinę apie 400 sekėjų, kai Izraelio gynybos ministerija suskubo jam išaiškinti, jog jis sureagavo į melagieną. Atominis konfliktas neįsiplieskė: ministras atsipirko šiokia tokia gėda ir tviterio sekėjų pašaipomis.
Smegenų triukai
Įprasta manyti, kad kritiškai mąstantys niekada melagingomis naujienomis nepatiki. Deja. Įvairiausia dezinformacija, klaidinančiais faktais esame patikėję ne kartą. Reikalas tas, kad kai kurios nors srities informacija mums nėra ypač svarbi, atidžiai jos netikriname. Tačiau į atmintį klaidingi faktai vis tiek įsirašo. Po kurio laiko mums atrodo, jog tai, ką atsimename, yra tiesa. Pavyzdžiui, net iš išsilavinusių žmonių girdžiu, jog jie tiki, kad išnaudojame vos 10 procentų savo smegenų. Per kelis milijonus metų žmogaus galvoje nebūtų išsivystę beveik pusantro kilogramo sveriančio organo, jei didžioji dalis jo tik ėstų energiją ir neatliktų jokios funkcijos. Teisybė, kad netekus kai kurių smegenų dalių jų veiklą sėkmingai gali perimti kitos: net yra žmonių, sėkmingai gyvenančių tik su vienu smegenų pusrutuliu. Tačiau kai smegenis turime visas ir sveikas — veikia kiekvienas jų neuronas.
Melagienos gali apkvailinti ne tik menkai išsilavinusius Trumpo rinkėjus ar Viktoro Uspaskicho stebuklingo vandens gėrėjus.
Vis gi, turėdami tobuliausias smegenis Žemėje, nemokame mąstyti be klaidų. Kaip režisieriaus Christopheris Nolanas filme „Inception” sakė Leonardo Di Caprio veikėjas: „Idėja yra kaip virusas”. Dirbtiniam intelektui davus papildomų faktų, jis perskaičiuos atsakymą iš naujo. O žmogus, nuoširdžiai kuo nors įtikėjęs, labai sunkiai išmes tai iš galvos — net jei jo įsitikinimas bus akivaizdžiai klaidingas. Prieš beveik 70 metų tuo įsitikino Minesotos psichologas Leonas Festingeris: jis su kolegomis infiltravosi į vieną sektą, kuri pranašavo, jog Žemę sunaikins potvynis, o kulto narius išgelbės ateiviai. Lemtingąją 1954 gruodžio 21-ios naktį susirinkę į krūvą, jie taip ir nesulaukė skraidančios lėkštės, nei pasaulio paskendimo. Vėliau šis akivaizdus įrodymas apie klydimą kulto narių tikėjimo nesusilpnino — atvirkščiai: jie ir toliau tikėjo, o pranašystės neišsipildymą teisino tuo, kad tąnakt susibūrę krūvon išgelbėjo Žemę.
Kai žmonės investuoja daug laiko ir energijos į savo įsitikinimus, atsisakyti jų reikštų didžiulį nuostolį, o svarbiausia —tapatybės sugriuvimą. Todėl dažnai susidūrus su prieštaringa informacija suveikia šališkumo efektas: net apsvarstęs priešingus argumentus, žmogus dar labiau sustiprina savo nuomonę. Senus įsitikinimus gali ginti ir išsilavinę, kritiškai mąstantys žmonės, netgi mokslininkai.
Kaltas greitas mąstymas
Savo knygoje „Mąstymas greitas ir lėtas” Nobelio ekonomikos premijos laureatas Danielis Kahnemanas rašo: jei mums kas duotų pažiūrėti į susiraukusios moters fotografiją, akimirksniu ir be jokių pastangų nustatytume, jog ji pikta. Jei kas lieptų be kalkuliatoriaus apskaičiuoti, kiek bus 17x24, raumenys įsitemptų, pulsas padažnėtų, vyzdžiai išsiplėstų — net mus stebintis iš šono suprastų, kad esame įsitraukę į įtemptą protinį darbą.
Vienas iš melagingų naujienų bruožų – jų emocionalus tonas: tuo jos išsiskiria iš neutralių naujienų konteksto, atkreipia dėmesį – būtent dėl to jos plinta greičiau nei tikros žinios. Kanadietis Gordonas Pennycookas ir jo kolegos šiandien yra, ko gero, labiausiai ištyrinėję patikėjimo melagingomis naujienomis mechanizmus: jie teigia, kad būtent jų emocingas ir lengvas turinys išjungia lėtą analitinį ir paskatina automatinį, vadinamąjį euristinį mąstymą. Tuomet informaciją apdorojame greitai ir paviršutiniškai, kaip ir tada, kai atpažįstame emocijas kito žmogaus veide.
Per kelis milijonus metų žmogaus galvoje nebūtų išsivystę beveik pusantro kilogramo sveriančio organo, jei didžioji dalis jo tik ėstų energiją ir neatliktų jokios funkcijos.
Be viso to, prisideda dar keli psichologiniai efektai. Žmonės labiau linkę manyti, jog informacija yra tiesa, jei su ja susidūrė prieš tai. Nacių propagandos ministro Josepho Goebbelso posakis: „Šimtą kartų pakartotas melas tampa tiesa" yra įžvalgus. Net antrą kartą perskaityta ta pati melaginga naujiena mums jau atrodys labiau įtikinama.
Patikėti melaginga informacija mūsų protus suvilioja ir kitas — iliuzinis tiesos efektas, tyrinėjamas kelis dešimtmečius. Susidūrusios su pakartotine informacija, mūsų smegenys tarsi atsipalaiduoja — jos atpažįsta, kad informacija jau žinoma, tad nereikia skirti papildomos energijos ją apdoroti. Op ir vėl — įjungiamas euristinis mąstymas.
Nuo šių efektų nėra apsaugotas nė vienas protas. Išskyrus, kai susiduriame su akivaizdžia nesąmone, pavyzdžiui — „Žemė yra tobulas kvadratas“. Toks neįtikėtinas teiginys iškart įsijungia analitinį protą. Būtent dėl to melagingų naujienų kūrėjai gudrauja — pateikia 90 procentų tiesos ir įpina 10 procentų melo.
Imlūs nesąmonėms
Vis gi, būtų smagu sužinoti, kad nesame tokie patiklūs, kaip kiti. Išties, individualūs skirtumai lemia, kad kai kurie melagingoms naujienom yra imlesni. Analitiniai samprotavimo procesai yra sunkesni, jiems reikia darbinės atminties išteklių. Todėl kai kurie asmenys paprasčiausiai tingi užsiimti mąstymo veikla. Jie linkę per informaciją slysti paviršutiniškai bei pasikliauti intuicija. Tas pats G. Pennycook su kolega Davidas Randas ištyrė, kad tokie žmonės imlūs, kaip jie patys rašo — bulšitui (buliaus mėšlui — išvertus į lietuvių, o perkeltine prasme — nesąmonėms). Viename iš tyrimų mokslininkai pastebėjo, kad tie, kurie patikėjo melagingomis naujienomis, tuo pačiu buvo linkę įžvelgti gilią prasmę protingai skambančiuose, bet bereikšmiuose sakiniuose, tokiuose kaip: „Visuma nutildo begalinius reiškinius“. Taip jie labiau žavėjosi pseudo intelektualiomis mintimis, kaip kad: “Norint kur nors patekti, pirma turi nuspręsti nelikti ten, kur esi”.
Tingiai mąstantys žmonės įprastai turi dar vieną savybę: jie perdėtai pasitiki savo žiniomis, todėl klaidinančia informacija gali įtikėti vien dėl to, jog jiems pasirodys, kad tuos faktus jie jau kažkur yra skaitę ar girdėję. Turbūt nors kartą matėte laidą „Klausimėlis”, kurioje praeiviai prieš kamerą tarsi iš enciklopedijos pyškina, neva žmogų sudaro 90 procentų geležies ar kad Žemėje yra magnetas, kuris pritraukia Mėnulį.
Dogmatiški asmenys, religiniai fundamentalistai taip pat linkę labiau įtikėti melagienomis. Nestebina faktas, kad „Comet Ping Pong” piceriją atakavęs E.M.Welchas ant kūno yra išsitatuiravęs eilutes iš Biblijos. Prie įklimpimo į sąmokslo teorijas prisideda ir psichologinės problemos. Jaunuolio tėvai pasakojo, kad vos mėnesis prieš ginkluotą išpuolį jis automobiliu partrenkė ir smarkiai sužeidė paauglį berniuką – dėl to tapo prislėgtas. Yra žinomas faktas, kad kaltę jaučiantys žmonės yra labiau linkę aukoti labdarai, norėdami nuraminti sąžinę. E. Welcho atveju galbūt tai apsisuko į norą išvalyti pasaulį nuo blogio.
Kai depresuojantys žmonės ieškoti nusiraminimo ima gūgle, jutube, feisbuke ar tviteryje, gero nelauk. Socialiniuose tinkluose veikia užprogramuoti algoritmai, kurie nuskaito žmogaus požiūrį. Jei ištiktukais ir emocingais komentarais reaguojate į tam tikro turinio naujienas — socialinis tinklas supranta, kad ta tema mums patinka ir tokių naujienų rodys vis daugiau. Tarp jų — ir melagingų
Tiesa sakant, net ir kritiškai mąstantį žmogų per pora mėnesių vienakryptė informacija gali išmušti iš pusiausvyros. Emmy apdovanojimą už dokumentiką pelniusi amerikietė žurnalistė Elizabeth Flock atliko eksperimentą: savaitę klausėsi vien tik Rusijos propagandinės radijo stoties „Sputnik”, skaitė naujienas radijo tinklapyje ir socialiniuose tinkluose. Užteko septynių dienų pajusti atkaklios dezinformacijos galią: meistriškai iškreipti faktai apie daugelį pasaulio įvykių privertė net ją suabejoti, kas yra tiesa.
Feisbuko sutramdymas
Po „Cambridge Analytica” skandalo Markas Zuckenbergas ilgai išsisukinėjo, bet galiausiai, spaudžiamas visuomenės ir valdžios institucijų, stojo ant kilimėlio JAV Kongrese. Jam teko prisiimti atsakomybę ir dėl neteisėto vartotojų duomenų pardavimo, ir dėl dezinformacijos skleidimo. Feisbukas nėra demokratijos aikštė, kuo jis ilgai bandė visus įtikinti. „Mes sukūrėme monstrą”,- pripažino Sean Parker, kuris prisidėjo prie feisbuko pasaulinės sėkmės. Šiandien apie 2,7 milijardus aktyvių vartotojų turinčiame didžiausiame pasaulyje socialiniame tinkle melagingos naujienos ypač greitai plinta. Prieš kelis metus portalo „BuzzFeed“ atlikta apklausa parodė, kad melagingos naujienos apgauna net apie 75% suaugusių amerikiečių.
Pasekmės kelia grėsmę demokratijai: priešingų nuomonių radikalėjimas sunkina tarpusavio susitarimus, kelia neigiamas emocijas žmonėms ir net skatina imtis rizikingų veiksmų. Vargu ar Trumpo gerbėjai būtų taip staigiai suformavę į minią, šturmuojančią Kapitolijų, jei nebūtų kurstę vienas kito įsiūčio socialinių tinklų komentaruose, o savo dievuko sapaliones skaitę tik laikraštyje prie rytinės kiaušinienės.
Nori nenori feisbukas priverstas imtis veiksmų prieš dezinformacijos sklaidą. Jau nuo praeitų JAV prezidento rinkimų melagingas naujienas imta žymėti dėmesį atkreipiančiu simboliu ir tekstu: „Užginčyta trečiųjų šalių faktų tikrintojų“. Tie faktų tikrintojai — Tarptautinio faktų tikrinimo tinklo sertifikuoti žiniasklaidos atstovai. Jiems signalą apie galimai melagingą naujieną gali siųsti bet kuris feisbuko vartotojas.
Visgi, žmogaus elgesį tyrinėjantis G. Penycook su kolegom mokslininkais mano, kad ši priemonė nėra labai veiksminga — kelis kartus pamatę naujieną, kad ir su įspėjančiu ženkliuku, vėliau atsiminti ją galime kaip teisingą vien dėl to, kad mūsų protą paveiks minėtasis atpažįstamumo efektas.
Abejotina ir tai, kad feisbuko bendruomenė efektyviai aptiks visas melagingas naujienas. O tai gali dar labiau suklaidinti žmones, nes teisingomis jie ims laikyti visas nepažymėtas naujienas.
Didžioji problema, mokslininkai mano, yra tame, kad patys socialiniai tinklai savo turiniu neskatina kritinio mąstymo: socialiniuose tinkluose jūs matote vieno draugo kūdikį, kito — kačiuką, trečio — žmoną su bikiniu po palme. Toks lengvas, emocinis turinys skatiną atsipalaiduoti, o ne įsitraukti į analitinį mąstymą. Todėl kai tokiame kontekste pamatome melagingą žinutę, ją taip pat iš inercijos apsvarstome lengvuoju būdu — neanalizuodami.
Todėl mokslininkai mano, kad efektyvesnė priemonė galėtų būti naujienų sraute periodiškai iššokanti žinutė su prašymu įvertinti — melas tai ar tiesa. Vien jau svarstymas žmogui grąžintų budrumą.
Kitas būdas — psichologinis paskiepijimas, panašiai kaip biomedicinoje: žmogui suteikiama dozė klaidingos informacijos su silpnais argumentais ir taip jis melagienoms įgyja imunitetą. Toks bandymas realybėje – psichologijos mokslininkų Jono Roozenbeeko ir Sanderio Van Der Lindeno sukurtas žaidimas „Blogos naujienos“. Čia kiekvienas gali imtis melagienų kūrėjo vaidmens ir išmokti technikų, kurios dažniausiai naudojamos jas kuriant.
Stabdyti melagingų naujienų poveikį padeda ir akiračio plėtimas, žinių ieškojimas patikimuose šaltiniuose, bei auksinė taisyklė: prieš dalinantis – pagalvok.
