Jau dešimtmetį matuojamas pilietinės galios indeksas rodo, kad piliečių įsitraukimas į nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklą, grįžta dviguba nauda: valstybėje stiprėja demokratija, o piliečiai jaučiasi turintys daugiau galios daryti įtaką visuomenei svarbiais klausimais. Jaunimo tarpe dalyvavimas nevyriausybinių organizacijų veikloje turi dar didesnę reikšmę. Pasak mokslininkų, įsitraukiantys į pilietinių organizacijų veiklą beveik dvigubai stipriau suvokia savo pilietinę galią.
Tai reiškia, kad visuomenės nariai, sąmoningai burdamiesi į bendraminčių grupes, tiesiogiai prisideda prie visuomenės gerovės kūrimo, savarankiškai imasi spręsti arčiausiai jų aplinkos esančias problemas, kadangi būtent jas geriausiai žino.
Taigi, natūralu, kad demokratiškose valstybėse tokia veikla yra skatinama įvairiomis priemonėmis: mažinant biurokratinius reikalavimus, finansiškai remiant pilietines iniciatyvas ar pritaikant mokestines lengvatas. O kaip yra Lietuvoje?
Dešimtmetį investicijos neneša norimo pokyčio
Apytiksliai skaičiuojama, jog įgyvendinant įvairias programas, pilietinei visuomenei stiprinti per pastaruosius keletą metų buvo skirta per 60 mln. Eur. Tačiau, jau eilę metų atliekamos nacionalinės apklausos bei vykdomi tarptautiniai ekspertiniai tyrimai rodo, jog pilietinė galia Lietuvoje auga labai nežymiai, o sąlygos pilietinėms organizacijoms veikti net gi sudėtingėja.
Paklausite kodėl taip yra? Atsakant į šį klausimą, kviečiu trumpai apžvelgti Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymą, o konkrečiau, šiame įstatyme pateikiamą NVO apibrėžimą.
NVO kaip Neatpažintas Veikiantis Objektas
Atidžiau pažvelgus į įvairias pilietinės visuomenės stiprinimo programas ir jų naudos gavėjus, pamatytume nelygią kovą – iš piliečių iniciatyvos kylančios organizacijos dėl finansavimo turi kovoti su žymiai pajėgesnėmis biudžeto finansuojamomis institucijomis ar pelno siekiančiais juridiniais asmenimis. Todėl ir finansavimas skirtas būtent pilietinei visuomenei stiprinti, dažnai jos nepasiekia.
Iki 2014 m. kas yra NVO, ar kitaip, nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje, galėjome tik spėlioti. Kadangi nebuvo nei įstatymo, nei apibrėžimo, daugeliui Lietuvoje NVO buvo Neatpažintas Veikiantis Objektas. Galiausiai priėmus įstatymą ir jame įtvirtinus nevyriausybinės organizacijos apibrėžimą, pirmą kartą buvo pastatytas pamatas, nuo kurio tapo įmanoma atsispirti bandant suprasti ir susitarti apie ką kalbame.
Neretai iš programų skirtų finansuoti būtent pilietinę visuomenę, naudą gaudavo patys įvairiausi subjektai, nedaug bendro teturintys su pilietinėmis iniciatyvomis.
Tačiau, pirmasis bandymas susitarti, nors ir sveikintinas, ilgainiui atskleidė tam tikrus trūkumus. Paaiškėjo, kad pačios pilietinės organizacijos bei valstybės institucijos susiduria su iššūkiais taikant šį apibrėžimą, kadangi apibrėžime liko vertinamieji kriterijai, kurie sudaro pilkąją zoną, ir vėl tampa nebeaišku, tam tikra organizacija laikytina NVO ar ne. Taigi, tuo pasinaudojant, neretai iš programų skirtų finansuoti būtent pilietinę visuomenę, naudą gaudavo patys įvairiausi subjektai, nedaug bendro teturintys su pilietinėmis iniciatyvomis.
Neturint aiškių NVO taikomų kriterijų, pilietinės visuomenės organizacijų ne tik nepasiekia tam skirtas finansavimas, tačiau ir statistikos apie tokias organizacijas kaupti neįmanoma. O ko nematuoji, to negali tobulinti: nežinome kiek NVO prisideda prie BPV sukūrimo, kaip auga ar neauga jų teikiamos paslaugos visuomenei, kiek tiksliai darbuotojų ir savanorių yra šiame sektoriuje ar kiek mokesčių NVO sumoka valstybei.
Aiškūs NVO kriterijai – raktas į susitarimą
Tad siekiant susitarti ką visgi laikome NVO Lietuvoje, manytina, jog svarbu nustatyti aiškius ir objektyvius kriterijus taikomus tokioms organizacijoms. Visų pirmiausia, vadovaujantis gerąja tarptautine praktika, NVO turėtų būti:
- nuo valstybės ar pelno siekiančių subjektų nepriklausomos;
- privačia piliečių iniciatyva įsteigtos organizacijos.
Šiuos objektyvius kriterijus, remiantis Registrų centre esančia informacija apie juridinio asmens teisinę formą ir dalyvius (turimi omenyje dalininkai bei nariai) galėtų automatiškai pritaikyti sukurtas algoritmas. Tam tereikia patikslinti šiuo metu galiojantį NVO apibrėžimą ir papildyti keleto įstatymų nuostatas, bei rasti politinę valią užtikrinti, kad finansavimas skirtas pilietiškumui stiprinti nebūtų iššvaistomas su pilietine iniciatyva nieko bendra neturintiems subjektams.
Priimti reikalingi įstatymų pakeitimai sudarytų pagrindą atsirasti NVO duomenų bazei, kuri nesudėtingai ir efektyviai padėtų visuomenei bei valdžios institucijoms atskirti iš piliečių iniciatyvos kylančias organizacijas nuo kitų įvairių subjektų.
Daugiau informacijos apie NVO duomenų bazės koncepcijos projektą galite rasti čia.
Aurelija Olendraitė yra „Kurk Lietuvai“ programos projektų vadovė.
