Aurelijus Veryga: Kam bus skirtos ilgalaikės strategijos?

Greta to teigiama, kad vyksta šeimos instituto transformacija: nyksta tradicinės šeimos bruožai ir įsigali nauji, būdingi moderniam šeimos modeliui. Jaunimas vis dažniau pirmenybę atiduoda naujai šeimos kūrimo strategijai, kurios vieni iš pagrindinių bruožų yra: šeimos kūrimas vis mažiau siejamas su vedybomis, tuokiamasi vis vyresniame amžiuje, didėja šeimų nestabilumas.

Labai įdomu, nes bent jau mano pasąmonėje modernumas asocijuodavosi su kažkuo pozityviu. Tiesa, ne visuomet. Tačiau ar išnykti yra modernu? Ar galima pakeisti šią modernumo sąvoką ir pasukti viską kita kryptimi?

Mums reikėtų apsispręsti, ko mes norime. Ar norime, kad viskas būtų „teisinga kaip dabar“, ar visgi norime, kad Lietuva baigtų nykti?

Turbūt tikrai nebūtų racionalu norėti, kad įvyktų vadinamieji demografiniai sprogimai, kuomet per labai trumpą laiką staiga gimsta labai daug vaikų, o vėliau viskas nurimsta. Tai jau dabar kelia labai rimtų klausimų, kaip tokiomis aplinkybėmis suplanuoti, kiek reikės mokyklų ir darželių, sveikatos paslaugų ir t.t. Tačiau situacija nepaprastai rimta. Ji nemažiau rimta nei mūsų geopolitinio išlikimo klausimai, kuriems sutelktai ir praktiškai vienbalsiai skiriame lėšas, kalbame apie procento nuo BVP didinimą ir t.t. Tai suvokiame kaip išgyvenimo ir išlikimo klausimą. Tačiau ką ginsim?

Jau ne vienerius metus bandau suprasti keistą fenomeną, kuomet yra garsiai kalbama apie technologijas, inovacijas, investicijas, ilgalaikes strategijas, tačiau kam jos bus skirtos?

Taip pat bandau suprasti mąstymą, kuomet įsivaizduojama, kad vaikų turėti turi kas nors kiti, tuo tarpu kai aš galiu skirti laiko sau ir karjerai, nes esu šiuolaikiškas/a. Tačiau niekas kitas už mus negali turėti vaikų. Jei tai bus kažkas kitas, tai nebebus lietuviai. Kai kas pasakytų, kad pasaulis ir taip pertekęs žmonėmis ir kam čia tuos vaikus gimdyti ar auginti. Geriau mažiau. Gal ir taip, bet tada mūsų demografijos strategija ir turėtų būti sudėliota taip, kad jos pabaigoje būtų numatyta galutinė depopuliacija, o finaliniu akordu taptų paskutinio lietuvio laidotuvės ir gal iš anksto galima užsakyti bei kur nors Lietuvos centre pastatyti paminklą su užrašu: „Čia kadaise buvo Lietuva ir gyveno lietuviai“.

Lietuvoje jau yra buvęs ne vienas bandymas padėti šeimoms ir paskatinti gimstamumą. Turbūt daugelis pamenate laikotarpį, kuomet prieš pat išeinant į vaiko gimdymo ir auginimo atostogas būdavo maksimaliai sukeliamas atlyginimas, kad vaiko auginimo metu būtų gaunamos didelės išmokos. Tuomet tai buvo pavadinta piktnaudžiavimu ir panaikinta.

Dabartinis modernumas reiškiasi tuo, kad 35 metų sulaukę žmonės pareiškia esantys pagaliau pakankamai subrendę... pasiimti iš prieglaudos šunį ar katiną.

Bet aš siūlyčiau į šitą klausimą pasižiūrėti iš kitos pusės. Matyt, tokios išmokos buvo tikrai motyvuojančios ir tėvų bei vaikų poreikius atitinkančios. Ir mums reikėtų apsispręsti, ko mes norime. Ar norime, kad viskas būtų „teisinga kaip dabar“, ar visgi norime, kad Lietuva baigtų nykti. Vaikai kainuoja. Jų neturėjimas kainuoja dar daugiau. Jų neturėjimas reiškia, kad nėra kam mokytis, nėra kam studijuoti, nėra kam dirbti ir kurti BVP, nėra kam mokėti mokesčius, nėra kam tarnauti kariuomenėje, nėra kam kalbėti lietuviškai, nėra kam slaugyti senolius, nėra kam... ir nėra dėl ko...

Pirmagimio gimdymo amžiaus vidurkis pasislinko nuo 24 metų 2001 metais iki 28 metų 2019 metais. Juk visi suprantame, kad dauguma šeimų tikrai neplanuoja gimdyti vieno vaiko paskui kitą, o ir sveikatos prasme tai nėra labai sveikintina. Taigi suprantame, kad kuo vėliau pradedama gimdyti, tuo mažiau šansų, kad šeimoje bus bent du vaikai. Jau nekalbu apie tris ar daugiau.

Taip pat, matyt, reikia paminėti ir tai, jog gausios šeimos nebėra tuo, kuo viešai būtų žavimasi. O kai kas paslapčiomis privačiuose pokalbiuose net nevengia mestelėti replikos, kad jie kaip kokie „asocialai“. Nemadingi. Nešiuolaikiški. Nemodernūs… Dabartinis modernumas reiškiasi tuo, kad 35 metų sulaukę žmonės pareiškia esantys pagaliau pakankamai subrendę... pasiimti iš prieglaudos šunį ar katiną.

Vis tolstantis pirmagimio gimimo laikas užprogramuoja ir kitas problemas. Kuo vėliau, tuo daugiau rizikų. Jau nekalbant apie pačios mamos sveikatą, tačiau ir to būsimo žmogučio lemčiai įtakos gali turėti ir, matyt, turi tai, ką būsimoji mama „save realizuodama“ spėja nuveikti iki pastojimo. Neaišku, kodėl taip auga vaikų su raidos sutrikimais skaičius. Tačiau tai gali būti vienas iš atsakymų.

Tuomet modernieji, skyrę laiko savo augimui, karjerai ir kt., tampa vadovais, steigia įmones ir verslus ir atranda, kad tose įmonėse nėra kam dirbti. Tuomet prasideda skundai, kad mūsų imigracijos politika yra netinkama, per daug varžanti kitų šalių darbuotojų atvykimą. Tenka sutikti. Nes vienintelis būdas išmirštančioje visuomenėje užsitikrinti, kad viskas valstybėje galėtų funkcionuoti, tai įsileisti daugiau atvykstančiųjų iš kitų šalių. Ar mes to labai norime? Dažniausiai ne.

Ligoninėse dėl mažo gimdymų skaičiaus nebelieka akušerijos skyrių. Skelbiama, kad vien šiemet jų turėtų nelikti septyniose įstaigose. Turint galvoje, kad Lietuvoje yra 60 savivaldybių, tai yra labai didelis skaičius. Kai kur šių skyrių neliko jau anksčiau.

Tačiau kokia yra mūsų, kaip valstybės strategija? Patogesnis nėštumo nutraukimas? Skyrybos per vieną dieną ar per vieną valandą? Surogacija? Vis labiau išplaunama šeimos samprata per partnerystę? Sąlygos pasikeisti lytį nuo 14 metų? Prigimtinės lyties sąvokos trynimas, visus bandant įtikinti, kad visa tai tik pasirinkimo klausimas?

Tai kokia gi ta mūsų ilgalaikė strategija? Išmirti ar išgyventi?